Donato Pociaus blogas.

Man patinka visokios įdomybės, keisti faktai ir įvairenybės. Savo straipsniuose aš vis bandau kažką įrodyti, bet šįkart aš to jau nebandysiu padaryti, panašiai kaip tas žmogelis iš laidos „24 valandos“. Tegul tai bus toks įrašas, kokių irgi stengsiuosi kartais vieną kitą įmesti – apie kažką, kas yra labai įdomu ir keista, bet ką toli gražu ne visi žino. Na, toks čekuoliškas stilius.

Kiekvieni lietuviški metai yra nužymėti tais pačiais donelaitiškais rūpesčiais, darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis: trigubomis tautinėmis šventėmis, sniegu balandžio 15 d., Eurovizija, dejavimu apie egzaminus ir stojimus, eilėmis prie kelto ir įvažiavimo į Palangą, grybų sezonu, krepšinio žiūrėjimu ir keiksmais (tik daugmaž kas trejus metus, laimėjus medalius – iš džiaugsmo). Po to dar būna  liūdnos Vėlinės, o po jų jau ir sniegas bei Kūčios, bet sustokime čia, nes dabar yra kaip tik that time of the year, kaip sako amerikonai, ir krepšinis yra tai, apie ką visi kalba. Taigi, ir aš kalbu.

Bet šįkart ne apie mūsų puikųjį lietuvišką krepšinį, o apie visai ką kito. Atsimenate tą istoriją, kai Dennisas Rodmanas* nuvažiavo į Šiaurės Korėją ir su Kim Jong Unu sugalvojo naujas krepšinio taisykles, maždaug penki taškai metant nuo vidurio aikštės ir pan.? Tai čia, žinokite, ne vienintelis keistas ir įdomus dalykas krepšinio pasaulyje.

Šitų žodžių neįmanoma ištarti be pigaus ištęsimo, kompensuojančio tingėjimą ar nemokėjimą susigalvoti normalų džinglą. Čia tik vienas iš dalykų, kuriuos visi padorūs jaunieji žurnalistai (taip, jūs, žinau, kad skaitote) turi išmokti iš Vido Mačiulio. Kiti dalykai – kaip nepaisant visiškos nekompetencijos dešimtmečius išsilaikyti darbe, kaip suformuluoti interviu klausimus paliekant atsakovui tik atsakyti „taip“ (maždaug „Tai turbūt, Arvydai, kai lipote ant pakylos Barselonoje ir matėte Lietuvos trispalvę šalia Amerikos vėliavos, labai virpėjo širdis?“ „Na taip“. „O tai kai teisėjai atėmė pergalę rungtynėse su Jugoslavija ir daužėte galvą į krepšio stovą, turbūt buvo apėmusi visiška neviltis?“ „Na taip.“), o kartais tiesiog imti ir pasirašyti nebūtus interviu pačiam, kaip pats gerbiamas žurnalistas ir prisipažino.

Taip, Filipinų krepšinis yra dar įdomesnis ir savotiškesnis reikalas. O kodėl apie tai reikia kalbėti būtent dabar? Na, pirmiausia, Filipinų rinktinė pirmą kartą nuo 1978 m. pateko į čempionatą ir jame žaidė. Na ir kas, kad jie vargais negalais laimėjo vos vienerias rungtynes ir iškeliavo namo. Antra, nežinau, ar girdėjote, bet kitas Pasaulio čempionatas atidarys naują čempionatų erą. Jis bus organizuojamas ne 2018, o 2019 m., kad nesutaptų su FIFA futbolo čempionatu. Ir spėkite, kas buvo pirmieji, išreiškę norą tą čempionatą organizuoti? Teisingai, filipiniečiai. Ir jų paraiška, kalbama, bus labai rimta ir turi daug šansų būti pasirinkta.

Prieš šių metų čempionatą sugalvojau pažiūrėti jame dalyvaujančių rinktinių sudėtis. Ypač tų iš visokių keistesnių ir nematytų šalių – tiesiog buvo įdomu, kokiuose klubuose jie žaidžia, gal kartais NBA ar Eurolygoje, kas leistų tikėtis, kad gali būti kokių nors staigmenų. Filipinų rinktinė pasirodė lyg ir visiškai nieko ypatingo – neskaitant natūralizuoto NBA amerikono Andray Blatche, visi kiti žaidžia vietinės lygos Philippine Basketball Association (PBA) klubuose, tokiuose kaip Talk ‘N Text Tropang Texters, Rain or Shine Elasto Painters, San Miguel Beermen ir San Mig Super Coffee Mixers.

Pala pala. Kažkas čia ne taip. Visiems įprasta, kad Europoje beveik visi nuo Joniškio Delikateso iki Tel Avivo Maccabi Electra nemato problemos su reklaminiais pavadinimais. Bet kai tai susimaišo su amerikonišku komandos pavadinimo (kuris NBA šiaip jau yra vienas iš kokių vos poros šventų dalykų, kurie neatiduodami reklamai) stiliumi, išeina kažkoks naujas įspūdingas absurdo lygis, ne tik su įmonių brendų, bet ir su atskirų produktų ar paslaugų reklama. Ir kas dar blogiau – krepšininkai tampa ne vapsvomis ar buliais, o dažytojais, tekstintojais ar dar kažin kuo. Primeskite, kaip skambėtų lietuviškos komandos, jeigu ir pas mus būtų tokia mada – PrivatBank Kredito Kortelių Išdavėjai (Kauno Žalgiris), Baltijos Bunkeriavimo Agentūros Laivų Aptarnautojai (Klaipėdos Neptūnas), Lietuvos Ryto Dešinieji Apžvalgininkai (Vilniaus Lietuvos Rytas) ir pan.

Vienos iš komandų talismanas – antropomorfizuotas dažų kibirėlis. Kairėje, į dešinę pasistenkit nežiūrėti, nėra ten ko žiūrėti. Geriau pagalvokit, kaip atrodytų vietoj to raudonakio vilko arenoje per Lietuvos Ryto rungtynes lakstantis Užkalnio pavidalą įgavęs persirengėlis.

Pala pala dar kartą, o kur miestai? Aha, miestų tai nėra. Nes Filipinuose komandos miestų neturi. Jos turi motinines korporacijas. Nėra nei namų arenų, nei dar ko nors panašaus. Kam to reikia? Galima juk tiesiog išnuomoti sales bet kur, jeigu tai apsimoka, ir ten žaisti. Pvz. Smart Araneta Coliseum su 22 000 žiūrovų ar Mall of Asia Arena su 20 000. Didokos, ar ne? Tai dar nieko, to negana. Kitam sezonui PBA veda derybas su naujutėlaite, liepos mėnesį atidaryta Philippine Arena. Ji yra didžiausia pasaulyje – ten telpa 55 000 žmonių. Kaip stadione. Antrą didžiausią pasaulio areną pagal žiūrovų skaičių ji lenkia kone dvigubai. Pasiguosti lietuviams su savo Žalgirio arena galima tik tuo, kad filipiniečiai šitą monstrą statė pirmiausia ne krepšiniui, o religinėms apeigoms, Iglesia ni Cristo, filipinietiškos krikščionybės atmainos.

Eina šikt. Ir visos tos vietos sudėliotos amfiteatro stiliumi. Man baisu net pagalvoti apie tai, kaip atrodo tos jų mišios.

PBA lygoje nėra vieno čempiono. Kaip tai? Va taip paprastai. Pas juos yra trys čempionai. Arba tas pats čempionas tris kartus. Yra trys taurės – Filipinų taurė (prestižiškiausia), Komisaro taurė ir Gubernatoriaus taurė. Filipinų taurėje gali žaisti tik filipiniečiai, kitose leidžiama registruoti po vieną žaidėją iš užsienio. Jeigu skirtingos komandos laimi tris taures – ką gi, yra trys čempionai. Aha, man irgi čia skamba kaip kvidičo čempionatas. Ir taisyklės ten yra kitokios, kažkoks NBA ir FIBA taisyklių mišinys. 12 minučių kėliniai, bet tritaškis FIBA atstumu. Zoninė gynyba galima, bet pražangų skaičiavimas amerikoniškas. Ir naujokų birža ten yra.

Hmm, ką gi primena jų logo? Kažkur matyta. Nekalbant jau apie tai, kad komandų  pavadinimai angliški, kaip ir lygos renginių vardai.

Aprašiau aš visa tai ir galvoju sau – ką gi tai reiškia, iš kur čia viskas. Bet jei pažiūrėsime į istoriją, viskas gana panašu kaip Lietuvoje – tiesiog taip jau susiklostė. Filipinai buvo JAV kolonija, ir nepriklausomybę atgavo tik 1946 metais. Šiuo metu Filipinai turi garbingą proamerikietiškiausios valstybės pasaulyje vardą – 92% filipiniečių palankiai žiūri į JAV ir amerikiečius. Anglų kalba ten oficiali ir angliškai surašyti ne tik komandų pavadinimai.

Jamesas Naismithas krepšinį išrado 1891 metais YMCA (taip taip, tos pačios apdainuotosios) krikščioniškos vaikinų asociacijos sporto mokykloje. Po aštuonerių metų, prasidedant Ispanijos – Amerikos karui, YMCA atsibastė į Filipinus, ir laikui bėgant naujai sugalvotą krepšinį atsivežė su savimi. Tokiu keistu būdu Filipinai tapo vienais iš krepšinio pionierių, žaidė visose pirmosiose olimpinėse žaidynėse, turėjusiose krepšinį, o 1954 m. pasaulio čempionate laimėjo net ir bronzos medalį. Nuo tada nieko ypatingo jie ir nelaimėjo, išskyrus visokius medalius Azijos čempionatuose. Atrodytų, lietuviams būtų galima į juos žiūrėti iš aukšto, nes mes tai medalių visokių rūšių ir spalvų turime, olimpinių, europinių ir pan. Bet vat yra ir pora aspektų ne mūsų naudai.

2011 metais PBA žvaigždžių dienoje apsilankė delegacija iš NBA lygos, kurioje buvo Kevinas Durantas, Chrisas Paulas, Kobe Bryantas, Derrickas Rose’as, Jamesas Hardenas, Derrickas Williamsas, ir desertui – JaVale’as McGee. 2013-2014 metų sezone pirmosios priešsezoninės NBA rungtynės vyko Filipinuose.  Va jums du dalykai, kurie būtų labai, labai nelengvai įsivaizduojami LKL ir Lietuvoje.

Kodėl NBA bendradarbiauja su PBA? Ar tikrai vien dėl pinigų? O gal todėl, kad Filipinų lyga taip stengiasi būti panaši į NBA? Gal todėl, kad ji ir yra visame pasaulyje panašiausia į NBA, nepaisant gerokai žemesnio krepšinio lygio – nežmoniškai populiari savo šalyje, labai įdomi, įspūdinga, pilna nebankrutuojančių komandų? Kai kažkada seniai kūrėsi LKL, ten irgi buvo bandymų judėti NBA link. Buvo kalbų, kad reikia daryti keturis kėlinius po 12 minučių. Buvo naujokų birža, kad ir kaip tai juokingai skambėtų.

Donatas Sabaliauskas – pirmasis tos vienintelės naujokų biržos šaukimas. Po to prasidėjo emigracija, laisvas žaidėjų judėjimas ir kitos nesąmonės, kurios tą biržą pavertė nereikalinga.

Bet po to viskas kažkaip nuvėso ir tapome eiline europietiška lyga. Ambicijos kažkur dingo, tada prasidėjo visokios regioninės lygos, privedusios prie CCCP čempionato, kuriame dėl už nieką mokamų babkių baisiai norėjo dalyvauti visokie ten lietuviški klubai, prasidėjo kompromisų ieškojimas, išlygų visokiems klubams darymas (dėl ratų skaičiaus, tvarkaraščio ir ne tik), rungtynės trečiadieniais, tragiškai neatnaujinami tinklapiai, užsilenkinėjantys klubai ir milijonas kitų problemų. Aš nesakau, kad LKL galėtų pasiekti PBA lygį. Žmonių kiekis Lietuvoje ne tas, ir arenų dydis gal ne toks. Bet tokie dalykai, kaip žymiai geresnis darbas su reklama, gera vadyba, žmonių pritraukimas į rungtynes – tai turi būti išspręsta. Yra teigiamų žingsnių šia kryptimi. Arenos išdygo ne tik miestuose, kuriuose vyko Eurobasket 2011, bet ir kitur. CCCP čempionatas buvo pasiųstas toli toli, kai buvo patvirtinta normali, keturių ratų LKL sistema. Dabar lieka kiti dalykai, prie kurių reikia dirbti.

Ir dar kai kas. Gal visa tai galime pritaikyti ne tik krepšiniui, o apskritai viskam? Gal jeigu norime būti panašūs į Ameriką (o gal kokią Švediją ar dar ką nors), tai būkime, stenkimės būti panašūs, ir mus už tai gerbs? Gal užtruks, kol pasieksime panašų ekonomikos ar visuomenės išsivystymo lygį, kaip ir PBA nėra ir gal niekada nebus NBA lygio. Bet galime kitas, pažangias visuomenes žavėti tuo, kaip kryptingai siekiame to, ką ir jie laiko teisingu keliu, ar net savo esybe. Jeigu mes galvosime taip, kaip galvoja tie, kuriais žavimės, tai jie mumis irgi žavėsis. Ir mes patys galėsime tobulėti.

Pabaigai – pažiūrėkite nuostabią Nike padarytą Filipinų krepšinio reklamą (šlovė Ugniui Antanavičiui, kuris ją FB parodė).

My way. Taip, Filipinai turi savo krepšinio būdą, ir tas būdas yra cool.

* Tai antras iš eilės mano blogo įrašas, kuriame aš miniu Dennisą Rodmaną, ir dabar pats galvoju, ar tai ką nors reiškia, ar nelabai. Gal nelabai.