Mirtis cepelinams, naujas liaudies buities muziejus ir kitos idėjos Lietuvos turizmui

Turizmas yra geras biznis, netgi visiškai nerealus – tu kažką gero turi parodyti, atvažiuoja pas tave žmonės su pinigais ir tau juos duoda. Visos šalys šitą trokšta turėti, ale kai kurios negali nei vienu būdu gauti.

Mes nesame iš tų gamtos ir istorijos apdovanotų įdomiais ir gražiais dalykais šalių, kaip kokia Kroatija, kuri tuoj po visų karų ir nesąmonių tapo nerealiu turizmo powerhousu, viena iš topinių Europos krypčių. Bet nesame ir  beviltiški. Bent jau paskutiniais metais, atvykstamasis turizmas Lietuvoje nuolat augdavo, šiek tiek aišku dėl rusų ir baltarusių „invazijos“, bet kartu ir dėl turistų ir iš šalių, pasiekiamų tik lėktuvais, tokių kaip Italija. Tačiau visada galima pavaryti geriau. Ir šitame straipsnyje aš pabandysiu sudėlioti keletą idėjų, kaip tą būtų galima padaryti.

Pirmiausia ačiū buvusiai kolegei Daivai Repečkaitei, kuri pamėtėjo šito įrašo idėją. Ji pati neseniai labai įdomiai aprašė prieš kurį laiką sklandžiusias mintis apie atvykstamąjį turizmą į Lietuvą iš Kinijos. Paskaitykite.

Pradėkime gal nuo to, kas nepadės pakelti turistų srautų. Tai aš jau seniau akcentavau, bet tai kartoti reikia du šimtus kartų, nes žmonėms vis tiek nedaeina: tikrai mažai kuo turizmo augimui gali padėti tiesioginių skrydžių iš visokių kraštų buvimas. Žinote, ką iš tiesų reiškia, kai koks nors turizmo departamento atstovas sako, kad situacija būtų geresnė, jeigu būtų tiesioginių skrydžių? Arba pvz. aiškina, kad skambino „Rolls Royce“ klubas ir kad to klubo nariai yra pasiruošę atvežti Lietuvon dešimtis tūkstančių svarų, bet to nebus, nes jie su Ryanair neskris? Čia yra lengvo pasiteisinimo ieškojimas. Paimi skrydžių trūkumą kaip atseit objektyvią priežastį, ir bet kokius savo darbo feilus kari ant jos. Jeigu kažkieno verslas ant to kabotų, jau seniai jiems būtų kilęs įtarimas, kad ne tame esmė.

Ne, tinginiai ir nemokšos, čia yra ne priežastis, o pasekmė, ir sėkmingi žmonės nuo jūsų tuo ir skiriasi, kad priežastis nuo pasekmių atskiria. Reguliarūs tiesioginiai skrydžiai atsiranda ten, kur yra poreikis, nes sudaryti pasiūlą ten, kur yra paklausa, yra lengvesnė biznio strategija negu paklausą sukurti iš oro. Na va, paims kokia avialinija, padarys tiesioginius skrydžius į kažikur, tada paskraidys tuščias lėktuvas mėnesį (nes vien dėl lėktuvo buvimo turistai į jį lipti nepradės), ir baigsis.* Liaukitės vilktis kelnes per galvą, ir visiems bus lengviau.

Taip, sutinku, kažkiek turistų gali atskristi vien dėl to, kad Ryanair siūlo bilietą už keliolika ar keliasdešimt eurų. Gali būti, kad pasitaiko ir vienas kitas išpindėjęs princas, kuriam Ryanair yra nefasonas. Bet tas paskatinimas yra minimalus. Jeigu kryptis gera, žmonės pradės keliauti su persėdimais, agentūros juos veš užsakomaisiais skrydžiais. Surinkite pilnus lėktuvus turistų užsakomaisiais, tada ateis reguliarūs, aš jums tą garantuoju. Pažiūrėkite, su Tel Avivu taip jau atsitiko.

Šituo maršrutu skraido El Al. Tai yra žiauriai brangi aviakompanija, nes ji turbūt labiausiai iš visų rūpinasi keleivių saugumu. Kai esi Izraelio avialinija, kitaip matyt neišeina. Kai šitaip nudažytas lėktuvas pirmą kartą leidosi Vilniuje, prie vieno lėktuvų stebėtojo, fotografusio nusleidimą kažkur iš Liepkalnio, priėjo nežinia kokios tarnybos pareigūnai ir visas nuotraukas ištrynė.

Šituo maršrutu skraido El Al. Tai yra žiauriai brangi aviakompanija, nes ji turbūt labiausiai iš visų rūpinasi keleivių saugumu. Kai esi Izraelio avialinija, kitaip matyt neišeina. Kai šitaip nudažytas lėktuvas pirmą kartą leidosi Vilniuje, prie vieno lėktuvų stebėtojo, fotografavusio nusileidimą kažkur iš Liepkalnio, priėjo nežinia kokios tarnybos pareigūnai ir visas nuotraukas ištrynė.

O dabar kiek pozityviau, pažiūrėkime į kryptis, kuriomis Lietuvos turizmui reikia eiti.

Jeigu nėra ką parodyti – galima tai sukurti.

Pasiėmus kokį turistinės firmos lankstinuką, galima iš proto išeiti net ir žiūrint Europos kryptis – koks grožis Kroatijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir dar visur. Žydra jūra, visada geras oras, kalnai, jaukūs mažučiai miesteliai, nu pasaka tiesiog. Graikijoje ir Kroatijoje dar daug kur ir pigiau, negu Lietuvoje. Kur jau mes čia pasilyginsime.

Bet paimkime Londoną. Objektyviai žiūrint, oras ten dažniausiai šūdinas, o pastatai irgi nelabai gražūs. Man asmeniškai (jūsų nuomonė gali būti kita) nuostabūs yra Parlamentas ir Westminster Abbey. Ir viskas. St Paul’s, Tower Bridge, Buckingham Palace – meh.  Visiškai nieko ypatingo.  Na gerai, yra parkai, bet šiaip jau kas iš tų parkų, ir tikrai būna ir įspūdingesnių. Sevilija yra žymiai gražesnis miestas už Londoną, nekalbant jau apie tokius pasaulio stebuklus kaip Paryžius ir Venecija.

Bet Londonas yra vienas iš pasaulinių turizmo lyderių, nes jis yra absoliučiai neprilygstamas kitais aspektais. Ten yra daugybė nuostabių dalykų, kurie menkai kažkuo susiję su architektūros ar gamtos patrauklumu. Muziejai, nuostabieji, nemokami Londono muziejai – kažkas visiškai nerealaus ir tobulo. Ir dar svarbiau, dalykai, sukurti iš nieko, lygioje vietoje, ir visai neseniai, kur bilietas kainuoja virš 100 lt, bet turistai nemirkčiodami eina ir susimoka: London Eye, Ripley’s Believe It Or Not ir t.t. Tik turėk pakankamai lėšų ir sugebėjimų, ir gali tokius dalykus padaryti bet kur. Stebuklus, kuriuos verta pamatyti, galima kurti šiandien.

Čia yra vienas iš Ripley's eksponatų: kažkoks byberis, padarytas iš saldainių. Ne Londone, Baltimorėje, bet esmė ta pati.

Čia yra vienas iš Ripley’s eksponatų: kažkoks byberis, padarytas iš saldainių. Ne Londone, Baltimorėje, bet esmė ta pati. Sugalvoti, ką parodyti, nėra taip ir sunku.

Aišku, Londonas turi ir kitą savybę, kurios Lietuvai trūksta ir visada trūks – ten per šimtmečius prasisuko daugybė svarbių visam pasauliui istorinių, mokslinių, kultūrinių ir pan. procesų. Na, tai kam apie tą Londoną? Yra Druskininkai. Nuvalkiota tema, žinau, bet kaip galima šito nepaminėti. Taip, ten turistinė vieta yra jau labai, labai seniai. Sūrus vandenukas, purvo vonios, pušynai, labai kietai. Bet be šito, ten dar yra Grūto parkas, akvaparkas ir sniego arena. Dalykai, kurie galėjo būti bet kur – tarkim, Pasvalyje ar Šakiuose. Ir žmonės ten būtų važiavę, nes čia unikalūs dalykai. Bet tai atsirado Druskininkuose, nes ten žmonės žino, ko nori, ir to siekia. Taip, gal dabar ten ir daug rusų, bet na ir ką? Yra ir kitų.

Ko gi Lietuvai pirmiausia reikia? Teminių pramogų parkų. Ok, yra visokių ten smulkių nuotykių parkelių ir pan., visokie ten pasivaikščiojimai medžių viršūnėmis ir pan. Bet ne to reikia, reikia vietos, kur bilietas kainuotų 25-30 eurų, ir tai būtų verta kiekvieno cento. Disneilendo nepadarysi, bet Gardalendą palaipsniui sukurti galima laisvai. Paimi lauką, kad ir pigų, kur nors užkampyje, bile tik nuo pagrindinių miestų per 150 km, dar gerai būtų, kad Ryga ir Minskas (arba alternatyviai – pajūris arba autostrada link jo) pasiekiami būtų, investuoji, ir turi turistinį objektą. Nereikia net per daug galvoti, paimi elementarias, visiems suprantamas temas, visiems aiškias pramogas, ir darai. Gal atrodo, kad rimtas, didelis, pasaulinio lygio teminis parkas yra žiauriai rizikinga, na bet žinot – kažkada ir Akropolis buvo rizikinga, o dabar kas drįstų suabejoti jo sėkme? Akvaparkuose žmonės moka 80-100 Lt dienai, mokės tiek pat ir daugiau ir pramogų parke.

Mus laiko posovietine šalimi? Išnaudokime tai – ne kaip aukos, o kaip nugalėtojai.

Visada labai įdomu yra tai, kas paslaptis. O viena didžiausių paslapčių ilgus dešimtmečius vakariečiams buvo gyvenimas kitoje sienos pusėje. Lygiai taip pat, kaip mums buvo smalsu, kas vyksta pas juos. Tas dar nedingo. Ir nedings – kaip ir nacių Vokietija ar Šiaurės Korėja, taip ir SSRS visada masins žmones. Taip, kas atvykėliams iš senųjų Europos šalių yra labai įdomu ir egzotiška, tai mūsų sovietinė praeitis. Jau girdžiu, kaip kai kurie iš jūsų burba, kad neskanu, kažkaip ne taip, nereikia tos sovietinės praeities garbinti ir pan. Na, visų pirma, kadangi sovietmetis iš mūsų tiek daug atėmė, tai bent nesigėdykime pasinaudoti tuo, ką naudingo galime išlupti iš jo palikimo. Antra, nereikia nieko garbinti, ir nėra čia ko per daug pykti ar nervintis – tas buvo, to nebėra, ir mes galime puikiai pristatyti tuos dalykus taip, kad kontrastas su dabartine klestinčia šalimi būtų ypač akivaizdus. Čia užtenka pasižiūrėti į KGB muziejų, Šaltojo karo muziejų ir Grūtą – abu jie yra iš esmės skirti parodyti sovietinės sistemos absurdą. Rodo jie jį tikrai iš neigiamos pusės. Ir tas yra gerai. Ir tą reikia tęsti.

Šitie trys muziejai nuolat yra užsieniečių lankomiausių vietų Lietuvoje sąrašuose, ir ne be reikalo. Mes esame tokioje padėtyje, kad su mumis šito dalyko turistiniu potencialu gali varžytis tik latviai ir estai, daugiau konkurencijos nelabai yra. Visoje likusioje buvusios SSRS teritorijoje yra palyginus ne taip lengva ir faina lankytis, nes reikia vizų, toli, arba taip jau autentiškai sovietiška, kad baisu ir nesaugu. Arba visų trijų dalykų derinys. Visokiose kitose Rytų Europos šalyse, įstojusiose į ES, sovietmečio palikimas tiesiog nėra the real deal.

Tik šitokių nesąmonių tai jau nereikia į tokias temines vietas kišti. Šįkart visiškai pro šalį, Grūto parke.

Tik šitokių nesąmonių tai jau nereikia į tokias temines vietas kišti. Šįkart visiškai pro šalį, Grūto parke.

Bet galima dar geriau, galima vėlgi imti ir kurti tuos naujus objektus, kurie būtų turizmo traukos centrai. Yra pas mus liaudies buities muziejus, kur kartais nuvažiuojame ir džiaugiamės XX a. pradžios kaimo autentika. Bet kaimiečiai daugelyje Europos šalių gyveno panašiai. Todėl bent jau panašaus masto sovietinės liaudies buities muziejus turėtų žymiai didesnį pasisekimą. Tam tikrų užuomazgų jau turime. Kažkoks mini sovietinis butukas ar kambarys buvo įrengtas bunkeryje, kur daromi tie kažkokie žaidimai, kur turistai suvaromi ir jiems kažkas nemalonaus daroma. Grūto parke irgi šis bei tas yra, biblioteka ir dar kažkas. Yra Neringos restoranas ir Kauno spurginė. Ir aišku, neišsenkantys Žirmūnų ir Antakalnio butų plotai su kilimais ant sienų, vis pasirodantys nuomos skelbimuose vargšams senukams pabaigus savo dieneles.

Trys minutės butų paieškos portaluose - score!

Trys minutės butų paieškos portaluose – score!

Bet mums reikia padaryti didelį ir metodišką darbą, nuo širdies, su polėkiu, su supratimu ir analize, ir su tinkamu požiūriu į tai, ką darome. Reikia investuoti daug daug laiko ir pinigų, kad viskas būtų autentiška. Ir nepalikti to kažkokiems veikėjams, kurie daugmaž prisimena, kaip buvo, bet ne iki galo ir per miglą. Kaip pradžią paimti kad ir tas pačias Užkalnio evangelijas, arba anais laikais išleistų fotografijų albumų – galiu paskolinti, turiu bent keliolika. Padarius tokį žiauriai didelį, įspūdingą, patrauklų, informatyvų ir visam gyvenimui įspūdį paliekantį objektą, jame bus galima drąsiai lupti bent jau 20 eurų nuo žmogaus. Kad įsivaizduotume mastą, kurį turiu omenyje, truputį paaiškinsiu. Ten turėtų būti tokia atseit IKEA, kur eini iš buto į butą, iš kambario į kambarį, ir matai ten objektus, kurie kartojasi, irgi kaip IKEA, ir tada paaiškinama, kodėl – nes kiekvienas buities reikmuo ar baldas būdavo gaminamas tik keliais modeliais, ir visi džiaugdavosi, kad apskritai gavo, o dizainas ir funkcionalumas tai jau mažiausiai kam rūpėjo. Einama turi būti chronologine tvarka, nuo Stalino laikų iki Gorbačiovo ir net dar toliau, nes įdomu ir pereinamasis laikotarpis su privatizacija, gaujų siautėjimų ir panašiais dalykais, įdomu palyginamumas, kad nors ir labai skurdi buitis, bet štai ant stalo jau pas visus yra snikersų, kokakolos ir bananų, baldai jau pagaminti individualiai, televizoriai jau Panasonic, kiekvienas turi savo versliuką, ir iš čia visas skirtumas. Ant kiekvieno kampo ten turi būti kažkokių įdomybių ir jų paaiškinimų. Visos kultūrinės smulkmenos turi būti pabrėžtos – pvz., ten turi būti standartinė keturių kvadratų sovietinio buto virtuvė, ir turi būti išaiškinta, kodėl tai yra tokia legendinė vieta, kodėl vyrai prie butelio virtuvėje leisdavo vakarus ir ką ten jie veikdavo. Turi būti prikaupta viename bute tualetinio popieriaus, kitame žirnelių, trečiame dar ko nors, kad tai iliustruotų planinės ekonomikos debiliškumą, ir kad tai detaliai paaiškinus visokiems socialistprancūziams, kurie ten atvažiuotų pagarbinti teisingos sistemos, jiems fantazija atšoktų. Ir kiekvienu laikotarpiu turi būti kolūkiečio troba, kolūkio pirmininko rezidencija, gamyklos darbininko, gydytojo, rašytojo, nomenklatūrščiko ir kitų būstai – kad suprastų žmonės tas klases ir nelygybes, kurios buvo, ir kad nė velnio ten buvo ne lygybės utopija, o tas pats šūdas, tik dar blogesnėje saujoje.

Dar ten reikia padaryti keletą normalių sovietinių įstaigų. Svarbiausia – parduotuvę su visu jos nuostabiu asortimentu. Ir sustatyti šalia iš kokių nors manekenų, geriausiai aprengtų vaizdingais to meto apdarais, visiškai vidutiniško dydžio eilę prie deficitų. Ir atskirai sudėti prekes, kurios būdavo įprastos parduotuvėse Vakaruose, bet ne SSRS, kad pamatytų žmonės skirtumą. Be įprastų, reikia ir tokių įdomesnių, netradicinių vietų – sanatorijos, blaivyklos, kaimo kultūrnamio. Gazirovkės automatai, telefonai su 15 kapeikų, giros bačkos, kitokios nesąmonės – privaloma. Automobilių-žudikų be jokių apsaugos priemonių, nuo zapų iki volgų, nenormalaus siaurumo troleibusų-muilinių, kombainų Don, traktorių „Belarus“ ir kitokio transportinio gėrio ten irgi turi būti.Viskas originalu, autentiška, detalu.

Lietuva yra šalis, kurioje pamatysite visus keturis metų laikus. 

Metų laikai yra toks labai keistas dalykas. Iš visų 7 milijardų pasaulio žmonių absoliuti mažuma gyvena ten, kur tie keturi metų laikai egzistuoja. Nepaisant to, neproporcingai didelė ypač Vakarų kultūros dalis sukasi apie tuos aiškiai identifikuojamus sezonus. Kalėdos visur reiškia sniegą, nors kokioje ten Anglijoje sniego būna porą dienų per metus. Sakoma, čia viskuo dėtas Dickensas, kurio vaikystėje keletą kartų buvo ypač aršios, nebūdingos Anglijai žiemos. Jis aprašė sniegą per Kalėdas keletoje savo knygų, ir prašom – popkultūroje šitas dalykas visiškai puikiai įsitvirtino.

Žinote, kokia šalis puikiai išnaudoja tai, kad joje yra keturi metų laikai? Ogi Japonija. Tie metų laikai yra nerealiai persismelkę jų kultūroje ir estetikoje. Bet kokie anime ar šiaip filmai dažniausiai labai detaliai rodo tokius dalykus, kaip sakurų žydėjimą, rudeninį lietų ar sniegą. Viena žinutė, kurią galima puikiai ištransliuoti visiems turistams – kaip nuostabu yra pas mus kitu metų laiku, negu jie apsilankė. Liepos mėnesį, kai daugiausia turistų, kiekviename viešbutyje, restorane, oro uoste turi kaboti nuotraukos su rudens ir žiemos vaizdais. Kiekvienas gidas turi pasakoti apie būsimus sezonus. „Pažiūrėkite, čia Rotušės aikštė. Žiemą čia yra nemokama čiuožykla, visas miestas susirenka ir būna labai smagu“. „Va, žiūrėkite, čia yra nuostabioji baltoji Vilniaus katedra. Prieš Kalėdas ant jos kiekvienais metais yra rodomos vis naujos projekcijos, susirenka tūkstančiai žmonių tai pamatyti“. „Čia yra Trakų pilis, viduryje ežero, cool, ar ne? O žinote, kas yra dar labiau cool? Žiemą jūs galite visiškai saugiai ir laisvai ežero ledu iki jos nueiti. Žmonės net sniegomobiliais važinėja ant to ledo.“

Negi nenuostabu ir nevažiuotumėt?

Negi nenuostabu ir nevažiuotumėt?

Lietuvoje yra skanaus ir tikro maisto visiems skoniams. 

Pirmiausia pripažinkime, kad maistas turizmui yra labai svarbus. Visiems reikia valgyti kasdien, ir visi mėgsta išbandyti šalies, kurioje lankosi, virtuvę, nebent jie yra kokie studentai su kiauromis kišenėmis, kurių prioritetas yra kitas – kad visur būtų makdonaldų, kuriuose galima ramiai ir pigiai prisikišti pilvą ir toliau turistauti.

Pamirškit cepelinus. Na gerai, nepamirškit, viskas su jais tvarkoje, jeigu juos mėgstate. Bet turėkit omenyje va tokią labai daug kur girdėtą situaciją: atneša kažkam cepelinus, ir žmogus pasibaisėjęs paknebinėja juos ir nevalgo. Arba suvalgo kokį pusę ir po to galuojasi su pilvo skausmais, nes kuo cepai iš tikro unikalūs – tai gebėjimu užkimšti bet kokias žarnas. Po to dažniausiai seka toks savimi patenkintas lietuvių pasijuokimas: nu, tai ką, nesuvalgėt? Ha ha, va matot, koks pas mus maistas, čia tik mes tokį suvalgom.

KPŠ? Ar regioninės virtuvės tikslas yra padaryti taip, kad žmogus nustebtų kažką pamatęs ir daugiau gyvenime neimtų to į burną? Nagi kam gerai nuo to? Jums patiems ir jūsų debiliškam „Ambrozijos“ ir „Juokis“ išlavintam humoro jausmui? Ne, aš manau, idealiu atveju turėtų būti taip, kad vien maistas būtų pakankama priežastis grįžti į tą regioną. Mane nuoširdžiai daug kas užknisa Graikijoje, visas gyvenimo būdas, šiukšlės, apleisti ir nebaigti statyti namai, valkataujantys šunys, baisi muzika. Gamta ten daug kur tikrai puiki, bet sakyčiau Italija, Ispanija, Kroatija tikrai gali pasiūlyti labai panašiai. Bet kai pagalvoju apie tą kvepiantį aliejų, tuos burnoje tirpstančius agurkus ir pomidorus, grilintus aštuonkojus ir avieną, aš iškart noriu būtent ten, nes man ten skaniausia. Tuo tarpu (žemyninėje, Madeira kitas reikalas) Portugalijoje jų ne kažin koks maistas mane taip užkniso, kad apskritai abejoju, ar verta ten kada grįžti.

Cepelinai yra žiauriai uninclusive maistas. Vegetarai nevalgo, žuvies valgytojai nevalgo, ir šiaip daug kas bijo valgyti. Bet mes turime alternatyvų. Va, Rokiškis Rabinovičius kažkada seniai rašė, kad iš tikro mes esame superinė kulinarų tauta, nes mums rūpi net tokie dalykai, ant kokių malkų geriausia kepti mėsą, kad ji būtų skanesnė.

Blergh.

Blergh.

Ką aš siūlau? Miltai ir bulvės gal ir yra geras dalykas, kai reikia pigiai ir sočiai prisikimšti, bet tai daugeliu atvejų nėra ypatingai turistams pritaikytas maistas. Mažiau cepų, mažiau bulvinių blynų, mažiau žemaičių blynų, mažiau išvis bet kokių blynų. Daugiau lengvo maisto. Daugiau maisto tiems, kurie valgo tik žuvį arba tik daržoves. Nelabai aš išmanau lietuvišką virtuvę, bet davus šitą reikalą rimtiems kulinarams, jie sugebėtų atrasti įvairiuose Lietuvos regionuose vertų dėmesio patiekalų. Aš galiu trumpai nebent papasakoti apie žemaičių virtuvę, nes Žemaitijoje užaugau ir tuos patiekalus ragavau.

Žemaitiška virtuvė yra nuostabus dalykas, visa galva aukštesnis už visus cepelinus ir kibinus. Kai aš papasakoju ne žemaičiams, jie lieka apšalę, nes pasirodo, niekas niekada negirdėjo, kad žemaičiai tokius dalykus turi. Cibulynė, šalta, rūgšti svogūnų sriuba su popieriuje kepinta žuvimi. Visiškai gurmaniškas daiktas.

Valgytumėt? Ne? Be reikalo.

Valgytumėt? Ne? Be reikalo.

Kastinis (ne kastinys, sušikti VLKK kalbainiai, ir kirčiuojamas pirmas skiemuo, nes šitaip yra žemaitiškai), sėmenynė, kanapynė galėtų tapti labai svarbiu lietuviškos virtuvės elementu.

Kastinį šiaip ar taip parduotuvėse matėte, tai štai jums sėmenynė, o gal kanapynė, jos atrodo panašiai, tik sudėtis ir skonis skiriasi.

Kastinį šiaip ar taip parduotuvėse matėte, tai štai jums sėmenynė, o gal kanapynė, jos atrodo panašiai, tik sudėtis ir skonis skiriasi.

Kodėl gi? Užtepėlės / pabarstukai ant duonos / bulvių yra visada svarbi regioninės virtuvės dalis, nes pasižymi pora labai svarbių dalykų:

a) Tai yra pirmas valgis, kurio, atėję į restoraną, paragauja turistai. Gera užtepėlė ir gera duona / geros bulvės gali taip pakelti šalies virtuvės markę, kad po to nešk ką nori – visi prisimins pradžią ir džiaugsis. Aš puikiai prisimenu graikišką duoną su tzatziki, ir Kanarų salų druskoje virtas bulves su puikiais aštriais padažiukais. Nuostabu.

b) Tai yra dalykai, kuriuos galima pardavinėti turistinėse vietose, oro uostuose, senamiesčiuose po 5 eurus, ir žmonės pirks ir vešis namo. Kastiniui geriau būti šaltai, bet kelionę lėktuvu jis tikrai lengvai ištvers. Sėmenynę ir kanapynę transportuoti yra dar paprasčiau. Ir dar vienas dalykas. Kanapynei, kadangi ji daroma iš kanapių, tegul ir ne svaigiųjų, aš siūlau uždėti etiketę su visuotinai pasaulyje žinomu ir pripažįstamu ženklu:

How cool is that?

How cool is that?

Va taip aš sugalvojau sumarketinti žemaitišką virtuvę. Garantuoju, aukštaitišką, dzūkišką, suvalkietišką, Mažosios Lietuvos virtuves irgi galima padaryti prieinamesnes. Bet yra ir mums visiems jau dabar gerai pažįstamų dalykų, kurie dar nepakankamai įvertinti. Kūčiukai ir ypač aguonų pienas. Kas pasakė, kad šitą reikia duoti tik per Kūčias? Na gerai, mums patiems gal kažkaip norisi išlaikyti tą ypatingos šventės dvasią ir pan. Bet ar turistams ne dzin? Duokime juos visada. Tai yra skanu, tai yra lengva, puikus desertas. Agurkai ir medus. Visi žino agurkus. Visi žino medų. Niekas nežino, kad šitie du dalykai taip puikiai eina kartu. Alus. Pagaliau tos mažosios daryklos atėjo į madą, ir vietoj Švyturio vis dažniau geriami visokie Varniukai, Vasaknai ir pan. Nuostabu, puiku. Prasukinėkime tą kaimišką alų toliau, nes jis yra super. Grybai. O taip, grybai, prancūzų virtuvės pasididžiavimas. Jie yra žiauriai skanu ir labai daug kam patinka. Ir mes patys irgi valgome grybus. Reikia viską daryti su tikrais, miško grybais, ir juos visur kišti, nes tai yra kokybiška, skanu, nuostabu ir autentiška. Svarbiausia – juos valgyti gali visi, vegetarai, veganai, whatever.

Blemba, žmonės, rimtai. Cepelinus padaryti lietuviškos virtuvės karaliais yra tas pats, kaip Šustauską padaryti kokio nors miesto meru. Oh wait.. Va čia ir sunkioji dalis. Atrasti tuos lengvus, skanius patiekalus, kurie gali tapti puikiu prisiminimu ir nostalgijos objektus turistams, yra lengviau, negu išstumti cepelinus. Nes nu žinot, galvoti daug nereikia, rodai kaip egzotiką, juokiesi iš vargšų turistų, o tiems irgi kartais gali būti atrakcija. Todėl reikia bandyti tai daryti platesniu mastu. Pvz. – nuimant mokesčius tam tikriems regioninės virtuvės patiekalams, kuriuos iš anksto identifikuotume. Visi juos tuoj pradės gaminti ir kišti klientams, nes apsimoka.

Lietuva – saugi šalis. Visiems. 

Aš kartais vis praeinu pro TripAdvisor forumus, nes man įdomu, ko žmonės ieško Lietuvoje, ir man įdomu, ko žmonės čia ieško, dėl ko tikslinasi. Kartais žmonės mus vis dar kažkiek asocijuoja su kitomis buvusios SSRS respublikomis, ir galvoja, kad visokie ten įvykiai Ukrainoje daro ir vizitą į Lietuvą nesaugiu. Negali jų kaltinti, kai net mes patys ne visada jaučiamės saugūs, ir nelabai gali ką čia padaryti – tik priminti, kad JAV yra įsipareigojusi mus ginti ir pan., bet kažin ar tas padės. Nepadės užsieniečių saugumo jausmo padidinti ir investicijos į gynybą. Patys lietuviai irgi panašiai elgiasi – žinau keletą žmonių, kurie savo keliones į Gruziją atšaukė, vos tik prasidėjo visi Krymo fokusai, dar prieš Donecką ir Luhanską. Bet yra kitas dalykas, kuris priklauso visiškai nuo mūsų pačių, ir kuris yra labai nemalonus ir liūdnas. Žmonės domisi, ar jie bus saugūs, nes jie yra indai ir neįprastai atrodo. Arba domisi, kuriuose klubuose nemuša gėjų.

KPŠ? Kaip mes tikimės pritraukti žmones, jeigu jiems tokie klausimai kyla? Turi nekilti tokių klausimų. Važiuokit visi, tik pinigus vežkit, ir mes nežiūrėsim, kokia jūsų odos spalva ir su kuo jūs miegat.

Kažkurį savaitgalį prekybos centre Fabijoniškėse apturėjau regėjimą – absoliučiai pirmą kartą Lietuvoje mačiau trijų draugų kompaniją, sudarytą iš tradiciškai lietuviškai atrodančio žmogaus (ne, ne su klumpėmis ir sermėga), afrikietiškai atrodančio žmogaus, ir azijietiškai atrodančio žmogaus. Kai toks vaizdas bus kasdienybė, turbūt ir tie kitokie žmonės, norintys mūsų šalyje palikti savo pinigus, drąsiau čia važiuos.

United colors of Benetton.

United colors of Benetton.

Vairavimas. Saugumas Lietuvos keliuose labai pagerėjo pastaraisiais metais. Super sėkminga „Stop karui keliuose“ kampanija, kelios nuostabios socialinės reklamos, kaip ta su mergaitės batuku ant mašinos priekio, saugumo salelės, žiedinės sankryžos, reidai, korupcijos mažėjimas – viskas susidėjo į tai, kad nelaimingų atsitikimų ir žūčių keliuose gerokai sumažėjo. Tačiau ES kontekste mes vis dar atrodome prastai. Ypač dėl to, kad visokių psichų, kurie vairuoja girti arba siauruose keliuose tikrina, kiek jų naujas pirkinys eina, dar nepavyko išnaikinti. Žmonės nežiūri į nelaimingų atsitikimų statistiką prieš spręsdami, ar nuomotis automobilį šalyje, į kurią vyksta. Bet kokiame nors forume ar šiaip iš draugų bando išklausti, kaip ten vairuoti, ar saugu. Ir žinia, kad Lietuvos keliuose daug žmonių, kurie nebrangina savo ir kitų gyvybės, tikrai nepadeda jiems pasirinkti mūsų šalies.

Galiausiai – taksi, sušiktas taksi. Žinote, tie 30 eurų nuo oro uosto iki centro gal ir nėra baisiai dideli pinigai kokiam nors užsieniečiui, ypač jei jis ne iš Latvijos, o iš Liuksemburgo, bet ne tame juk esmė. Svarbiausia, kad žmogus atvažiavo pirmą kartą į šalį, ir pirma jo patirtis yra apgavystė. Atrodo, smulkmena, bet gali sugadinti visą įspūdį apie kelionę. Buvo visokių bandymų sutvarkyti šituos klausimus, bet panašu, kad tie visokie dušmanai kaip pasigauna, taip pasigauna užsieniečius oro uoste. Ir tada aiškinamasi feisbukuose, kad taksi firmos yra kažkokios ten mafijinės struktūros, kurių neįmanoma sutvarkyti ir panašiai. Bet nieko nėra neįmanomo. Jeigu tie blogieji taksai vis dar sugeba atsirasti ten, kur jų būti neturi, ten turi dieną naktį stovėti apsauga, kuri juos nuvytų. Ir ta apsauga turi stovėti tol, kol yra bent vienas keleivis, kuris tokį taksą potencialiai imtų.

Va jums ir mano idėjos. Nežinau, ar verta kokias nors išvadas rašyti iš šito straipsnio. Gal nebent kad dažnai padėtį gali stipriai pagerinti dalykai, apie kuriuos nelabai susimąstome. Kaip dažnai būna – sudėjus daugybę mažų pagerinimų, galutinis rezultatas gali būti įspūdingas.

 * Juokingiausias visų laikų maršrutas Lietuvoje buvo Kaunas-Växjö. Kažkokie kalbaininių polinkių turintys ELTA veikėjai nusprendė, kad lietuviškas šito Švedijos miesto pavadinimas yra Vekšys. Paskaitykite, kaip nerealiai juokingai vien dėl šito užmanymo skamba straipsniai apie šio maršruto nesėkmes.

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

7 thoughts on “Mirtis cepelinams, naujas liaudies buities muziejus ir kitos idėjos Lietuvos turizmui

  1. vaidotas parašė:

    ačiū, straipsnis su vidiniu užtaisu. Genialūs sprendimai paprasti ir jie šalia.

    • Donatas Pocius parašė:

      Dėkui! jeigu rasite vietą ar progą straipsnį parodyti kitiems – pirmyn 🙂

  2. Ele parašė:

    Ačiū, labai puikus straipsnis. Tik, bijau, savam krašte pranašais nebūnama.

  3. Sigita parašė:

    Aš ir pati tokį muziejų aplankyčiau… 😀 Trauktų ne vieno akį. Patiko tiek idėjos, tiek rašymo stilius 🙂
    O kas dėl lankytinų vietų-nesam beviltiški. Žinoma, visad galįtų būt geriau, tik esmė, jog ne visuomet ir patys mokam parodyt,kokia Lietuva graži. Kadangi nesam tokie tradiciškai egzotiški, savo išskirtinumą reiktų pirmiems identifikuoti, o tada jau ir atvykėliams galėtume jį pabrėžt…
    P.s. idėjos vertos milijonų, patentuok 😀

  4. n parašė:

    tik nuorodos į cibulynės šaltinį reiktų. ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos