Kodėl supermamų klubas yra istorinė vertybė, kurią reikia saugoti

Visi žino, kad supermamų klubas yra didžiausias internete esantis patarimų, kaip elgtis įvairiose gyvenimiškose situacijose, šaltinis. Nepaneigsi gi, kad beveik visi žmonės daugeliu aspektų yra panašūs – augina vaikus, serga, švenčia šventes, ima paskolas, remontuoja būstus, važiuoja į atostogas, puošiasi, eina į rinkimus ir panašiai. Ne visi daro viską, ką aš čia išvardijau, bet kad ir ką jūs darote – kiti žmonės irgi tą daro. Net jeigu jums dabar atrodo, kad esate kažkokie kitokie, geresni – ateis laikas, kai supermamų klubas jums padės. Visų mūsų šūdas smirda, o supermamų išmintis žino, kaip padaryti, kad nebesmirdėtų. Daug kas iš to puslapio juokiasi, bet po kurio laiko jiems kokiai nors žemiškai bėdai ištikus (kad ir užsikimšus vamzdžiui ar suskaudus dančiui) tenka gūglinti pagalbos priemonių – ir žiū, supermamų klubas yra pirmas rezultatas. Čia kaip makdonaldas – kitiems girdint garsiai niekinamas, bet kartas nuo karto vistiek prisimenamas ir vartojamas, tiesiog šiaip, nes kartais norisi, ar iš bėdos, nes tenka.*

Bet, kaip turbūt aišku iš įrašo pavadinimo, šįkart aš ne apie tai. Taigi, atgal prie temos, ir pirmiausia – kodėl aš manau, kad tas tinklapis yra istorinė vertybė.

Šiuo metu yra madinga rašyti apie tai, kas buvo sovietmečiu, kaip ten žmonės gyveno, kokie buvo jų vargai ir džiaugsmai, kaip jie stovėdavo eilėse prie deficitų, gerdavo gazuotą vandenį už kapeiką visi iš vienos stiklinės ir panašiai. Perkamiausios knygos beigi skaitomiausi  blogo įrašai yra apie tai, dargi ir visokios atrakcijos pastaraisiais metais prasidėjo. Kodėl dabar, kas čia su tuo sovietmečiu? Ogi turbūt paprasta – viena, jau užaugo karta, kuri jo nematė ir negirdėjo (kuriai, galima sakyti, priklausau ir aš pats, nes pirmieji realiai sąmoningi mano atsiminimai yra apie Sausio 13-osios įvykius); antra, sovietiniai (kom- ir ne tik) jaunuoliai jau šiek tiek senstelėjo ir pajuto natūralų potraukį prisiminti vaikystę ir jaunystę. Gal ir įmanoma galvoti, kad kintančios tarptautinės politikos nuotaikos  galėjo priversti žmones susimąstyti apie praeitį, bet tai turbūt būtų netiesa – visas domėjimosi sovietmečiu vajus prasidėjo dar prieš Ukrainos įvykius. Tai yra įdomu, nes skiriasi nuo dabarties, bet dabartis vis dar pilna to ženklų.

Svarbu suprasti, kad tokie dalykai kartojasi ir kartosis tol, kol bus žmonija, nes tai yra istorijos ratas. Kiekvienai kartai pasikeitus praeiti laikotarpiai yra detaliai apmąstomi ir jais yra susidomima. Jau po truputį prasideda prisiminimai apie paskutinį XX amžiaus dešimtmetį. Pažiūrėkite genialias, nuostabias, ilgas ir detalias LRT laidas „Mūsų laisvės metai“ – tai jau visiška istorija, ir ne tokia jau artima. Jos peripetijos jau ne visada suprantamos jauniausiems balso teisę turintiems Lietuvos piliečiams. Mes nužengėme taip toli, ir pakeitėme save pačius taip stipriai, kad sunku patikėti. Toji ką tik išlaisvėjusios rinkos ir visuomenės Lietuva, pilna smulkių verslų, nusikaltėlių gaujų, rags to riches ir riches to rags istorijų, Teleloto bilietų ir Sigučio Jačėno kriokimo apie skambutį, ekstrasensų, prastos popmuzikos, pirmosios nedrąsios emigracijos, snikersų ir kokakolos, kurią atidaręs dažnai laimi dar vieną kokakolą – po velnių, kokia ji savitai patraukli ir romantiška. O gal tik man taip atrodo, nes tai jau mano vaikystė, ir mano kartos žmonės apie tai rašys, o kiti skaitys, prisimindami ar norėdami sužinoti.

Kiekvienas toks laikotarpis turi savo dokumentus, kurie yra labai įdomūs ir žavūs, kuriuos atsivertus galima pajusti to laikotarpio dvasią. Visokie smetoninių laikraščių skelbimai apie Anuprą, ieškantį žmonos,  „Mokslo ir gyvenimo“ ar „Tarybinės moters“ žurnalai, Donaldo komiksai – juose visuose užfiksuota dalis istorijos. Kaip žavu tuos šaltinius skaityti ir kiek jie daug pasako apie tai, kas mes esame ir iš kur mūsų mąstymas ir gyvenimo būdas atsirado!

Pradedu įtarti, kad 1509 Lt svajonės ištakos prasideda kažkur čia.

Pradedu įtarti, kad 1509 Lt svajonės ištakos prasideda kažkur čia.

Anuomet žmonės tiesiog gyveno ir per daug nemąstė, kad to jų gyvenimo detalės kažkada bus istoriškai vertingos. Ir dabar mes gyvename virdami savo aktualijose ir nelabai apie tai mąstydami. Bet ateis laikas, ir šiandienos aktualijos kažkam taip pat bus įdomios iš istorinės perspektyvos.

Žinote, kas bus mūsų geriausias mūsų laikmečio atspindys? Ogi supermamų klubas. Ir tai bus šaltinis, kuris bus geriausias iš visų, geresnis už visus laikraščius ir knygas, kurie išliko iš ankstesnių istorijos periodų. Tai bus tikriausias, autentiškiausias reliktas, kokį tik įmanoma sugalvoti. Kodėl? Ogi todėl, kad tai yra user generated content, vartotojų kuriamas turinys. Už knygų, žurnalų ir kito spausdinto žodžio visada yra redaktoriai, kartais net cenzoriai. Knygas ir žurnalus rašo išskirtiniai žmonės, dažnai visiškai kitokie negu eilinis visuomenės narys. Jeigu nori suprasti kitų sluoksnių žmonių aktualijas, reikia skaityti visokius laiškus, dienoraščius, o jų prieinamumas jau yra labai sunkus.  Tas žmonių istorijas gali perpasakoti kiti žmonės, kaip koks Užkalnis ar Rokiškis, bet ir tai bus perpasakojimas, ne autentika.

O supermamų klube viskas tikra. Ten lankosi ne tik proverbinės supermamos šmaikštašiknės, kurios yra esminė senamiesčio kepyklėlių, ekologinių turgelių ir Assorti parduotuvės su angliškais pampersais tikslinė grupė. Taip, kai kurie aspektai yra akivaizdūs – ten daugiau moteriškos lyties, jaunesnių žmonių. Mamų, šiaip ar taip. Bet kokia ten yra žmonių įvairovė gyvenamosios vietos, pajamų ir požiūrio į gyvenimą prasme, galima įsitikinti atsivertus bet kurį puslapį, kad ir apie čiužinių pirkimą. Biudžetai nuo visiškai mizernų iki prabangių, geografija visoje Lietuvoje, kiekvienam savi poreikiai. Jūs tik pažiūrėkite – tas puslapis veikia nuo 2005 metų. Dešimtmetį. Ir tas dešimtmetis sukūrė milijonus įrašų. Neperdedu, vien skyriuje „Grožis ir kosmetika“ 780 tūkstančių. Galva neneša tokių skaičių. Ten viskas yra, visa Lietuvos realybė, ką besugalvosi. Apie kates – prašom. Ezoteriką – pirmyn. Politiką – be abejo. Automobiliai? Žinoma. Sociologams čia darbo į valias, tik atsisėsk ir skaityk. Ir čia dar ne viskas. Pagalvokite, ten juk sėdi mamos. Juk tai jos, nepaisant visų šaunių pokyčių lyčių lygybės link, vis dar kone stipriausiai formuoja tuos žmones, kurie ateis kurti Lietuvos po keliolikos metų. Ir tada, jeigu visuomenėje atsiras kažkokios naujos problemos ar šiaip įdomūs reiškiniai, bus galima žiūrėti į tuos forumo įrašus ir mėginti išskaityti, iš kur tie pokyčiai ateina, kokia buvo naujosios kartos vaikystė – ji bus puikiai dokumentuota. Taip, rašytinis bendravimas yra pranašesnis už žodinį būtent todėl, kad tai, kas užrašyta, pasilieka ir gali būti perskaityta nors ir po šimtmečių. O ką kalbėjo telefonais sovietinės mamos – kažin ar kas beatrastų.

Aš jums noriu parodyti vieną visiškai nerealų to forumo įrašą, kuris stebuklingai iliustruoja Lietuvos visuomenės pokyčius. Jį aš užtikau skaitinėdamas forumo dalyvių diskusijas apie tą birželio 29 d. referendumą. Kadangi mano prenumeruojamas ir kitų žmonių įkeliamas feisbuko srautas šia tema buvo arba iš visiškų referendumo priešininkų, arba iš jo organizatorių, supermamų klubas buvo turbūt vienintelis šaltinis, kur galėjau tikėtis perskaityti, ką iš tiesų galvoja piliečiai, kurie šiaip jau nėra ypač politiškai aktyvūs. Bet prie esmės, štai tas pasisakymas, klaidos netaisytos:

Mama pasakojo: einu į polikliniką ir gatvėj stovi moteriške, ale už referendumą parašus renka. Prostojo proe mamos, sako: ponia, pasirašykit, lad užsieniečiai negalėtų Lietuvos žemių pirkti, kad neišparduotume savo brangiausio turto. Mama pamąstė minutėlę, sako: oi, ponia, žinokit, mano žentas užsienietis ir anūkas užsienietis bus, tai kaip aš pasirašysiu? Aš tik džiaugsiuos, jei jie vieną dieną sugalvos į Lietuvą grįžti ir ūkininkauti.

Va toks smūgis į paširdžius. Visi lryto apžvalgininkų verbaliniai viražai, teisininkų ir VRK išvedžiojimai, feisbuko personų monologai, kad ir kokie įspūdingi, nublanksta prieš tai. Čia jums, skaitytojai, yra nepagražinta realybė, visiškai realus visuomenės pokytis, ir gyvas įrodymas, ką atneša tos keturios ES laisvės, kurių daug kas taip nekenčia.**

I cri evertim.

I cri evertim.

Ką gi, pirmąją dalį, kurią pažadėjo šio įrašo pavadinimas, lyg ir aptariau. Dabar – kodėl visgi šitą tinklapį reikia gerbti ir saugoti. Ir nuo ko saugoti.

Su tuo informacijos persikėlimu į elektroninę erdvę yra ne tik milžiniškų privalumų, bet ir ne mažesnių trūkumų. Elektroninė erdvė yra efemeriška, laikina. Failai yra daiktai tik labai sąlygine prasme. Šitą gal jau pajuto tie, kurie mėgsta prisidaryti daugybę skaitmeninių nuotraukų per savo atostogas. Vat pabandykite surasti savo atostogų nuotraukas iš kokių 2006 metų – tuomet jau daugelis nuotraukų buvo skaitmeninės. Per tuos 8 metus jūs greičiausiai pakeitėte du kompiuterius ir du fotoaparatus. Jeigu kada nors įsikėlėte kokias mažas niekingos kokybės kopijas į feisbuką ar dropboxą – jūsų laimė, kol feisbukas ar dropboxas nesugalvojo užsidaryti ar pratrinti vartotojų failus. Gal įsirašėte į kokį nors diską ir užkišote kur nors į spintą? Tai pabandykite ištraukti tą pageltonavusį diską ir pažiūrėti ar veikia. Jeigu pirkote kokybišką diską – gal jis ir veiks kokius 20 metų, jeigu pigesnį – jau ir po 8 jis gali nebeveikti. Žodžiu, jeigu labai tikitės savo atostogas kada parodyti anūkams, gal visgi atsispausdinkite tas nuotraukas. Jos neišsitrins, ne taip labai pasimirš ir nereikės kas kelerius metus keičiant prietaisus galvoti, ar turite jų kopijas.

Vat čia ir rizika. Sugalvos supermamų klubas užsidaryti, išims tą legendinį forumą iš interneto, išsitrins savo serverius, ir viskas. Yra ten visokie backupinimo serveriai, a la Wayback Machine ir panašūs, bet ir jie juk nežada nieko garantuoto. O čia juk neįkainojami dalykai slepiasi, neįtikėtinas Lietuvos žmonių buities ir būties dokumentavimas. Užtai viską, kas ten parašoma, aš siūlau periodiškai atsiųsti, sudėti į krūvą skirtingų laikmenų ir duoti kokiam nors labai svarbiam ir saugiam archyvui ar muziejui saugoti, o galgi net ir atspausdinti, kad ateivių archeologai po tūkstančių metų Žemės dulkėse mūsų bėdas ir džiaugsmus išskaitytų. O gal tai jau ir daroma? Jeigu taip, apšvieskite.

Ekspozicija Mokslo muziejuje Londone. Magnetinės kasetės, paprastas telefonas su rageliu, kalkuliatoriai - britams tai atrodo verta dėti į muziejų. Kodėl? Manau, visų pirma todėl, kad visiškai protingas 10 metų vaikas tokių dalykų gali būti gyvenime nematęs.

Ekspozicija Mokslo muziejuje Londone. Magnetinės kasetės, paprastas telefonas su rageliu, kalkuliatoriai – britams tai atrodo verta dėti į muziejų. Kodėl? Manau, visų pirma todėl, kad visiškai protingas 10 metų vaikas tokių dalykų gali būti gyvenime nematęs. Laikmenos ir prietaisai keičiasi nuolat. Ar tikrai visiems šautų į galvą, kad magnetinėje kasetėje gali būti įrašyta kompiuterinė programa? Todėl, galvojant dešimtmečius į priekį, fizinis atvaizdavimas visgi yra patikimiausias.

* Būna ir šitaip. Kažkada gyvendamas Italijoje grįžau iš Romos į savo miestuką (Šiaulių dydžio, bet Italijos mastais mažą ir nereikšmingą) vėlai vėlai vakare prieš Kalėdas, buvau vienas, ir nespėjau nusipirkti nieko valgomo, o namie buvo tik makaronų, net padažo nebuvo. Kalėdų dieną išmiegojęs ir praalkęs išėjau ieškoti maisto. Lietuvoje nebūtų problema – jei ne maksima, tai šiaip koks kioskas būtų atidarytas, ir bent sumuštinį tikrai rastum. O Italijoje sistemingai ėjau per šimto tūkstančių žmonių apgyventą urbanizuotą dykynę kokias dvi valandas. Nė viena kavinė, nė vienas prekybcentris, joks kioskas, net kalėdinis turgelis nedirbo. Ir tada  žiūriu, makdonaldo ženklas, tiek ir tiek metrų tokia kryptimi. Iki tol išvis nežinojau, kad tame mieste makdonaldas apskritai yra. Nusekiau tą ženklą nieko nesitikėdamas, nes ligtolinė patirtis nesuteikė daug vilčių. Bet jis dirbo. Visu pajėgumu. Net nustebau, kad ten per Kalėdas buvo eilių eilės – gal ir natūralu, kai absoliučiai niekas daugiau mieste nedirba. Nusipirkau bigmako kompleksą su didele porcija bulvyčių, dar berods čyzburgerį ar kažką panašaus vakarienei, ir laimingas parėjau. Dabar galėsiu visą gyvenimą pasakoti, kaip makdonaldas mane išgelbėjo nuo alkanų Kalėdų, tarsi koks Ebenezeris Skrudžas, atsiuntęs kalakutą Bobui Krečitui.

** Laisvas prekių, kapitalo, paslaugų, asmenų judėjimas. Atsiminkit, nes čia yra Europos Sąjungos esmė. Kas nutinka, kai tokios laisvės atimamos, toli žiūrėti nereikia – paimkite visas tas visokias pagarsėjusias sankcijas, ir bus daugmaž aišku, nes visos jos iš esmės ir yra apie šitas keturias laisves. Tai kažkam nebegalima kažkur važiuoti, tai kokios nors prekės neįsileidžiamos, tai priėjimas prie kapitalo rinkų apribojamas. Kada nors gal parašysiu detaliau apie tų keturių laisvių implikacijas mūsų kasdienybei, bet kol kas trumpai – keletas pavyzdžių. Tai, kad jūsų pusbrolis arba jūs patys dirbate kokioje Anglijoje ar Vokietijoje, yra dėl tų laisvių. Tai, kad egzistuoja toks dalykas kaip Ryanair ir Wizzair, yra irgi dėl laisvių, nes daug kur kitur pasaulyje vyriausybės turi patvirtinti galinčių tam tikrais maršrutais skraidyti aviakompanijų sąrašus ir panašiai. Tai, kad atsisiuntę brangesnę knygą iš Jungtinės Karalystės negausite rašto iš muitinės, reikalaujančio susimokėti, o iš JAV gausite, yra dėl laisvių. Kaip ir tai, kad važiuodami į Latviją ar skrisdami į Prancūziją neturite stovėti prie pasų patikros kokio pusvalandžio eilėje. Ir t.t.

Tagged , , , , , , , , , , ,

6 thoughts on “Kodėl supermamų klubas yra istorinė vertybė, kurią reikia saugoti

  1. Spausdinti ir tik spausdinti! parašė:

    Kažkodėl paskaičius straipsnį atrodo, kad siūlai išeitį su ta pačia problema: tos laikmenos taip pat gali pasenti.

    Reikia SPAUSDINTI! Taigi išleisti 150-tomį supermama.lt almanachą, kuriame sudėti visą tą išmintį. O paskui leisti periodinius (kasmetinius) atnaujinimus su prenumeratoriais.

    O paskui, kai ta išmintis bus pasenusi – rinktinius lapus bus galima ir PANAUDOTI (gal net ir popierių su tam tikra faktūra reikėtų rinktis).

    • Donatas Pocius parašė:

      Tai ir siūlau spausdinti 🙂 Tik nebūtinai su prenumeratoriais, gal užtenka tam tikro skaičiaus kopijų bibliotekose ir panašiai. Sudėliotų struktūriškai pagal temas ir potemes. Kad kas nors pasentų ir būtų galima panaudoti kažkuriuo kitu būdu (kad ir tuo, kurį jūs turbūt siūlote) – nesutikčiau, reikia palikti viską, niekada negalima istorinių šaltinių nurašyti kaip nevertingų.

  2. ENORCA parašė:

    Labai fainai susiskaitė.
    Priminė vienoje ligoninėje vykusį ginčą apie tai, kas turės bus atsakingas už atsarginį duomenų saugojimą, kai viskas kompiuterizuosis. Panašu, kad popierius liks dar ilgam 🙂

  3. Lukas Greblikas parašė:

    Tokia pacia senu kompiuteriu prietaisu ekspozicija galima rasti ir Kaune, rysiu muziejuje prie rotuses.

    • Donatas Pocius parašė:

      Ačiū, aplankysim gal kada 🙂 vat globalizacija, Londone pirmiau aplankai ekspozicijas, negu Kaune 🙂

  4. […] Tai antras iš eilės mano blogo įrašas, kuriame aš miniu Dennisą Rodmaną, ir dabar pats galvoju, ar tai ką nors reiškia, ar nelabai. Gal […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos