Kodėl žmonės bijo skraidyti lėktuvais?

Yra daugybė žmonių, kurie bijo skraidyti lėktuvais. Dennisas Bergkampas ir Larsas Von Trieras yra tik pati viršūnėlė – pirmasis nežaisdavo mačų išvykoje, jeigu jie nebūdavo pasiekiami žemės transportu, antrasis sukūrė visą krūvą filmų apie Ameriką, nors ten niekada nesilankė – be to, dar ir nufilmavo juos ne Amerikoje. Čia aišku jau išskirtiniai atvejai, rimti psichologiniai sutrikimai.

Genialūs menininkai kažkaip dažnokai turi vienokių ar kitokių psichologinių problemų. Gal todėl jie ir genialūs.

Genialūs menininkai kažkaip dažnokai turi vienokių ar kitokių psichologinių problemų. Gal todėl jie ir genialūs.

Bet ir daugeliui kitų skraidančiųjų kažkas pilve kirba. Galbūt tik kylant, leidžiantis ir per turbulenciją, tačiau kirba.

Aiškiai dauguma būsite girdėję, kad lėktuvas yra saugiausia transporto priemonė iš visų. Na, čia tiesa tik iš dalies, viskas priklauso nuo to, kaip matuosi. Jeigu žiūrėsime į žmonių nukeliautus kilometrus, tai kelionės oru vienareikšmiškai laimi. Tarkime, iš Londono į Pekiną neabejotinai yra žymiai saugiau keliauti lėktuvu negu automobiliu. Bet šitoks matavimas yra truputį panašus į juokelį, kad jeigu viena moteris kūdikį išnešioti užtrunka 9 mėnesius, tai 9 moterys tai galėtų padaryti vos per mėnesį. Skristi saugiau yra iš tiesų vien dėl to, kad tai trunka gerokai trumpiau, o kur dar tai, kad nuskraidinusios 100 keleivių 1000 km avialinijos mėgsta teigti, kad štai be jokių incidentų įveikti 100 000 km. Ne, skraidymas nėra taip jau žymiai saugiau už antžeminį transportą. Pats savaime jis ko gero dar ir yra kur kas nesaugesnis, nes visos nerealiai sudėtingos ir brangios saugumo procedūros, super aukšti reikalavimai pilotams ir t.t. nebūtų atsiradę šiaip sau, iš dyko buvimo. Jeigu reikalavimai vairuotojams ir jų automobiliams būtų panašiai užkelti, turbūt apie jokius eismo įvykius neišgirstume gyvenime. Čia, beje, yra ir viena iš esminių priežasčių, kodėl plačiai naudojamų skraidančių automobilių, kuriuos paminėti būdavo kiekvieno XX a. fantasto garbės reikalas, vis dar nėra ir greitai nebus. Jeigu kasdien tiek nesąmonių pridarome su paprastu automobiliu kvailiausiose situacijose, kas bebus, kai jis dar ir skraidys?

Deja. Skraidlentė yra ne vienintelis dalykas, kurio 2015-aisiais nebus, nors "Atgal į ateitį" tai prognozavo.

Deja. Skraidlentė yra ne vienintelis dalykas, kurio 2015-aisiais nebus, nors „Atgal į ateitį“ tai prognozavo.

Ir visgi šansai, kad būtent mums lėktuve atsitiks kažkas negero, yra labai maži. Va, Harvardo  ir MIT (lyg ir vieni iš geriausių pasaulio univerų) mokslininkai sako, kad vidutiniškai skraidydami po kartą kasdien turėtume skraidyti 4 milijonus metų, kol pagaliau užsimuštume.

Gana saugu, ar ne? Tai kokio velnio mes taip bijome?

Pabandžiau surašyti keletą mano nuomone svarbiausių priežasčių, kodėl lėktuvu skristi yra baisu. Daugelis jų yra susijusios su priežastimis, kurios apskritai sukelia visas baimes, ir netgi tarpusavyje susijusios ir viena iš kitos išplaukiančios.  Tad štai:

1. Nežinomybė ir patirties stoka.

Turbūt girdėjote, kaip atsiradus automobiliams ar traukiniams žmonės jų irgi bijodavo? Kuo daugiau kartų kažką darai sėkmingai ir nieko nenutinka, tuo mažiau tos baimės yra. Baimė labai dažnai yra tiesiog nežinomybė. Pirmoji diena naujame darbe yra baisi. Pirmą kartą pabendrauti su užsieniečiu jo paties kalba yra baisu. Euro įvedimas yra baisu, jeigu iki tol sėdėjai lietuviškame vakuume ir net Latvijoje nesilankei.

Aš laikau save palyginus nemažai skraidančiu, bet tas „nemažai“ iš tikrųjų yra juokingi 30-40 pakilimų ir nusileidimų per metus (priklausomai nuo to, kiek turiu komandiruočių, kiek kartų atostogauju ir ar dažnai skrendu su persėdimais). Lietuvoje yra gal koks vienas procentas žmonių, kurie skraido kelis kartus per mėnesį arba daugiau ir tikrai nebejaučia, kad tai būtų kažkas ypatingesnio ir kitokio, negu kelionė traukiniu ar autobusu. Bet kur kas daugiau žmonių skrenda kokį kartą ar du per metus – į atostogas ar aplankyti artimųjų (nes visi turi jei ne brolį, tai bent pusbrolį Londone ar Norvegijoje).

Net jeigu skraidai dažnai, tai dar ne viskas. Koks emigrantas gali praskraidyti su ryanairiniu Boeingu dešimtį metų kas kelis mėnesius ir visiškai jo nebebijoti. O tada kokį kartą jam pasitaikys pigus bilietas su persėdimu Stokholme ir propeleriniu birbiančiu lėktuvu, ir ką – baimė grįžta, nes viskas kitaip, situacija nauja ir nematyta. Kiekvienas lėktuvo modelis turi savo skirtingus garsus, posūkius, proporcijas. Ir net santykis su žeme gali atrodyti kitoks.

Kartą į Briuselį man teko skristi su  AvroRJ lėktuvėliu, va tokiu:

brussels-airlinesoo-dwecne3327british-aerospace-avro-rj10016122013ham-eddhhamburggermany-60613

Įprastai lėktuvuose sparnai gi yra žemai, o tu pats sėdi aukštai. O čia vat sparnai įtaisyti kažkur virš galvos. Na ir ką gi, kylame, ir man toks keistas jausmas, kad labai mes jau žemai esame. Maža to, kažkur visai netoli prie žemės dar ir posūkį darome. Ir baisu. Viskas vien dėl to, kad įprasta yra sėdėti aukščiau.

2. Mes nežinome, ar pilotai lėktuvą valdo taip, kaip reikia, ir nesuprantame, kaip tai patikrinti.

Daug žmonių turi vienokį ar kitokį vairuotojo pažymėjimą, o tie, kurie neturi, yra arba bandę vairuoti, arba bent jau turi solidų važiavimo šalia stažą ir intuityviai nutuokia, kaip automobilį reikėtų valdyti. Mes puikiai žinome, kaip turi atrodyti normalus vairavimas. Jeigu kažkas vairuoja nenormaliai, per greitai, kreivai, išsidirbinėdamas ar dar kaip, mes matome ir suprantame tai, ir galime pasakyti vairuotojui, kad nedarytų nesąmonių.

O lėktuve – ką mes galime pasakyti? Ar čia normalu, kad taip arti medžiai arba jūra? Ar saugu taip žemai daryti posūkį? Ar lėktuvas ne per stačiai kyla, ar posūkio kampas ne per didelis? Ar mūsų greitis normalus, per greitas, o gal per lėtas? Ar šitas grubus kratymas vis dar yra normali turbulencija, ar jau kažkas labai negero? Ką tik pro langą pamatėme kitą lėktuvą – ar čia saugus atstumas nuo jo? Iš tikrųjų mes nė velnio šitų dalykų nežinome, tad baidomės visko iš eilės.

Yra Karibuose tokia prancūziškai-olandiška sala Sint Maarten arba Saint-Martin, kur nusileidimas atrodo va taip:

st-maarten-landing
Jeigu dabar rėkiate, kad čia fotožopa, tai prašom jums ir video. Patariu ir šiaip pažiūrėti, nes nu baisiai įspūdinga. Ir čia skaitosi normalu? Taip, normalu, nes per daugybę metų šitame oro uoste nė vienos katastrofos nebuvo. Mes tiesiog nežinome, kas yra įmanoma aviacijoje.

Pavyzdžiui, daugelis iš mūsų nežino tokio dalyko, kad net sugedus absoliučiai visiems varikliams lėktuvas nenukris. Lygiai kaip ir koks sklandytuvas, parasparnis ar išvis popierinis lėktuvėlis, jis sklęs, nes tokia jo aerodinamika. Ir sklęsti jis gali toli – nuo standartinio 10-11 km aukščio, apie 100-150 km. Jeigu skrendama virš apgyvendintų teritorijų, tai realiai reiškia, kad nusileisti sėkmingai kokiame nors oro uoste netoliese yra visi šansai. Kiek sunkiau, jeigu varikliai sugenda nedideliame aukštyje, bet ir tada patyrę pilotai, tokie kaip gyva legenda ir dainų herojus Chesley Sullenberger, nuleidęs lėktuvą su neveikiančiais varikliais į Hudsono upę, gali sutvarkyti reikalus.

Ne visi žino ir tai, kad nemaža dalis lėktuvo valdymo yra kompiuterizuota. Aišku, yra ir kita kategorija „žinovų“, kurie įlipę į bet kurį lėktuvą aiškina, kaip viską čia valdo kompiuteris, ir pilotams išvis nieko daryti nereikia. Realybė yra, kaip dažnai būna, kažkur per vidurį – pilotų darbas yra reikalingas, bet visa kompiuterizacija ir kitokios technologijos gana smarkiai tą darbą palengvina.

3. Lėktuve nėra jausmo, kad kontroliuojame situaciją.

Kontrolės nebuvimas yra dar viena labai dažna įvairių baimių priežastis. Tarkime, jei turi įgūdžius, kurie yra paklausūs darbo rinkoje, o dar gal ir santaupų, su kuriomis galėtum išgyventi kokius metus nekeisdamas įpročių ir gyvenimo būdo, tai toks dalykas, kaip baimė prarasti darbą, neegzistuoja. Tai darbdaviai turi bijoti, kad tave praras. Jeigu dirbate už mažą atlyginimą, į jūsų vietą laukia dvidešimt kitų kandidatų, o praradę pajamas sunkiai išmaitintumėte šeimą, baimė tapti bedarbiu yra visiškai normali. Vien dėl to, kad galite kontroliuoti situaciją ir turite pakankamai saugiklių, kad blogi dalykai nenutiktų.

Važiuodami automobiliu, kažkur giliai pasąmonėje mes mąstome, kad vat jeigu dabar  į mus pradėtų lėkti koks pasiutęs vilkikas, mes griebtume už vairo ir kaip nors išsuktume. Mes turėtume galimybę išsigelbėti. Jeigu tarkime vairuotojas netektų sąmonės – mes viską sutvarkytume, nusuktume mašiną į kelkraštį ir tvarka. O jeigu kažkas blogo nutiktų lėktuve? Vieninteliai dalykai, kuriuos sugebėtumėme – tai sekti stiuardų nurodymus ir brace for impact, padaryti tokią kūno pozą, kuri suteikia didžiausią šansą išgyventi.

Žinote, ką? Čia yra bulšitas, nieko mes nesukontroliuotume sėdėdami mašinoje. Su tokia patirtimi ir žiniomis, šansas, kad kritinėje situacijoje mus išgelbės pilotas, yra žymiai didesnis. Ne visi yra tokie kaip jau minėtas Sullenberger ar Tadeusz Wrona, sugebėjęs nuleisti lėktuvą ant pilvo be važiuoklės ir davęs pradžią lenkų liaudies patarlei „Skrisk kaip erelis, leiskis kaip varna“ (wrona=varna, jeigu dar nesusiejote). Bet visi, absoliučiai visi skraido žymiai geriau negu jūs vairuojate.

Tadeusz Wrona in action, nuleidinėja lėktuvą. Aiškiai galime matyti, kad jis be važiuoklės.

Tadeusz Wrona in action, nuleidinėja lėktuvą. Aiškiai galime matyti, kad jis be važiuoklės.

4. Tyčia sukelta panika.

O taip, va čia tai apskritai pati dažniausia kokios nors baimės priežastis. Jeigu žmones įtikini, kad kažko reikia bijoti, tai po to jie ilgai ilgai skaitys ir žiūrės bet ką apie tą baimę, ir bus (jeigu tu esi medijos priemonė) daug klikų, perskaitytų eilučių ir pamatytų reklamų, arba (jeigu esi politikas ar šiaip koks visuomenės veikėjas) balsų, bendražygių, ir tavo naudai rėkiančių durnių. Šitas dalykas sociologams yra labai seniai žinomas ir atsibodęs.

Kartais tos baimės ir rašymas apie jas būna pagrįsti, bet toli gražu ne visada. Dar turbūt beveik visi atsimenate, kiek žmonių prieš keletą metų bijojo fidofilų sąmokslo. Dar šiemet Lietuvoje buvo daugiau mažiau 300 000 piliečių, bijojusių, kad Lietuvos žiamialią kažkas parduos kažkokiems užsieniečiams. Šiek tiek panašiai yra ir su lėktuvų katastrofomis.

Rašyti apie katastrofas apsimoka, nes žmonės turi kažkokį keistą pomėgį domėtis tuo, kas baisu, galbūt džiaugdamiesi, kad nelaimės nutiko ne jiems. Viskas čia panašu į tą prasmingą anekdotą: „Kodėl Sovietų Sąjungoje nebūdavo nusikaltimų? Nes laikraščiai turėjo tik keturis puslapius“. Taip, kuo daugiau, detaliau ir su gilesnėmis detalėmis ir analize rašysi apie nelaimes, tuo atrodys, kad jų daugiau. Ir tuo žmonėms bus dėl to baisiau. Tuo daugiau jie dar skaitys, ir tuo daugiau pelno, šlovės ir kitokio gėrio bus galima pasiimti. Bet taip pat tuo daugiau žmonių kaskart įlipę į lėktuvą prisimins matytus vaizdus ir skaitytus aprašymus, ir bijos.

Dar viena priežastis, kodėl medija rašo, o žmonės skaito apie katastrofas, yra tai, jog jos yra labai neįprastas ir nedažnas įvykis, vertas pirmųjų puslapių ir aukščiausių portalų pozicijų.

Tad pabaigai pabandykime dar kartą šiek tiek pažvelgti, koks iš tiesų yra tas katastrofų nedažnumas būtent statistiškai ir šiuo metu, o ne remiantis kažkokiais Harvardo gudručių išvedžiojimais.

Jau dabar galime pasakyti, kad 2014-ieji buvo tikrai nekokie metai keleivinei aviacijai. Du Malaizijos avialinijų lėktuvai su itin nestandartinėmis katastrofų aplinkybėmis, vasarą dar per mėnesį papildyti katastrofomis Alžyre ir Taivane, tada dar viena katastrofa Irane, į kurią vos nepateko keli Lietuvos Seimo nariai. Tačiau jeigu laikysime MH17 tuo, kas tai ir buvo – teroristiniu išpuoliu, o ne netyčine katastrofa (anglų kalbos žodis accident šiuo atveju geriau perteikia prasmę), pasirodys, kad katastrofų ir žmonių aukų šiemet buvo netgi mažiau negu vidutiniškai per pastaruosius 10 metų.

Pažiūrėkime dar ir į 2013-uosius ir 2012-uosius metus. 2012-ieji buvo mažiausiai keleivinių lėktuvų katastrofų turėję metai nuo antrojo pasaulinio karo.  2013-ieji buvo mažiausiai žmonių aukų keleivinių lėktuvų katastrofose turėję metai. Spalio mėnesį atrodė, kad bus išvis kažkoks kosmosas ir aukų skaičius neperžengs net 100, bet tada per trumpą laiką nukrito trys lėktuvai Laose, Rusijoje ir Namibijoje. Ir turbūt neatsitiktinai būtent ten, o ne kitur. Skraidyti visame pasaulyje yra pakankamai saugu, bet būtent šitie trys pagrindiniai regionai pasižymi didesniu nesaugumu – visų pirma Afrika, o tada Pietryčių Azija ir Rusija.  Apie Afriką ir Pietryčių Aziją per daug nesidomėjau, bet jeigu norite sužinoti, kaip atrodo aviacijos saugumas Rusijoje – tai vat jums trumpas sąrašas priežasčių, kodėl pastaraisiais metais (nuo tų pačių 2009 metų, kai įvyko paskutinė didelė vakarietiškos avialinijos katastrofa) sudužo Rusijos avialinijų arba Rusijoje gaminti lėktuvai: kylant nuspaustas stabdis, leidimasis per rūką nepaisant įspėjimų ir nesant tokį leidimąsi palengvinančių sistemų, nesusiorientavimas erdvėje ir neteisinga lėktuvo konfigūracija, netikėjimas, kad lėktuvo sistemų rodomas priešais nosį esantis kalnas yra realus, skysčio nuo apledėjimo pataupymas, girto šturmano sugalvotas leidimasis žemiau debesų patikrinti,  kur yra nusileidimo takas. Taip, čia realios priežastys, ir kiekviena iš jų atitinka katastrofą, įvykusią po minėtojo Air France skrydžio.

Taip, jeigu skraidote tik vakarietiškomis aviakompanijomis arba tik Vakarų pasaulyje (dar gal Japonijoje ir Pietų Korėjoje), ir su didesniais negu kelių vietų lėktuvais, galite būti dar ramesni. Paskutinis Vakarų pasaulyje dideliam lėktuvui atsitikęs incidentas su žmonių žūtimis buvo Asiana lėktuvo nesėkmingas nusileidimas San Franciske. Kilo didžiulis šaršalas, skandalai ir panašiai, bet visgi ten žuvo vos du žmonės. Jeigu norite atkapstyti didesnę nelaimę grynai Vakaruose ir su vakarietiška kompanija, bei su didelėmis žmonių aukomis, tai jums teks atsukti juostelę iki pat Spanair katastrofos Madride 2008-aisiais. Būtų galima įtraukti ir Air France katastrofą 2009-aisiais, bet ji nutiko kažkur virš Atlanto. Tačiau bet kuriuo atveju jau bent penkerius metus Vakaruose nebuvo jokios rimtos katastrofos. Čia dar tik vos prasidedant ekonominei krizei. Toks dalykas, kaip planšetinis kompiuteris, dar nebuvo išleistas.

O dabar tarkime, kad jūs skraidote tik iš ir į Lietuvą. Kada ir kas gi negero yra įvykę pas mus? Visgi mes esame maža šalis su mažyte dalimi iš tų daugiau kaip 100 000 skrydžių, kurie įvykdomi pasaulyje kasdien.

Rimta katastrofa iš arba į Lietuvą skrendančiuose keleiviniuose lėktuvuose yra buvusi tik viena, ir ta pati sovietmečiu. Jeigu norite žinoti, kaip Lietuvoje atrodė aviacijos saugumas sovietmečiu, ilgai galvoti nereikia – ogi kaip anuomet visoje Sovietų Sąjungoje. O Sovietų Sąjungoje jis atrodė netgi dar kokius keliolika kartų blogiau, negu dabar Rusijoje. Va jums 8-ajame XX a. dešimtmetyje įvykusių Aeroflot katastrofų sąrašas. Kai kada vos ne kas mėnesį po rimtą katastrofą su bent keliasdešimt aukų. Taigi, didžiausia katastrofa Lietuvos istorijoje yra 1973 m. „gydytojų lėktuvo“ katastrofa prie Maskvos, kurioje žuvo 51 žmogus, tarp jų garsiausi Lietuvos pediatrai.

O per visą nepriklausomybės laikotarpį rimčiausi incidentai buvo tokie. 2004-aisiais tuomet dar veikusios aviakompanijos „Lietuva“ lėktuvas, leisdamasis Kijeve, blogomis sąlygomis per anksti nužemėjo ir kliudė medžių viršūnes. Po to laiku pakilo ir iš antro karto nusileido sėkmingai. 2007-aisiais lėktuvas iš Kopenhagos buvo pasiųstas iš Palangos oro uosto į Vilnių, aptikus problemas su važiuokle. Lėktuvas sėkmingai nusileido, važiuoklė sulūžo, bet viskas baigėsi laimingai. Tai, berods, ir viskas, nebent prisiminsite dar kokių nutikimų – komentuokite, duokite man žinoti.

Tai va, išvada – supraskite, ko bijote, kai lipate į lėktuvą, ir nustokite bijoti. Nes bijoti ten nelabai yra ko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos