Nida – ateities Lietuvos paveikslas

Nidoje stengiuosi kelioms dienoms apsilankyti kasmet, bet pernai kažkokiu būdu apkvaitus galvai nusprendėme pasirinkti Palangą ir pakankamai jos atsikandę ten užsukome tik dienai, ir daugiausia laiko praleidome paplūdimyje. Taigi, nuo praeito karto, kai ilgėliau buvau apsistojęs Nidoje, iki praeitos savaitės, kai ten grįžau, praėjo daugmaž pora metų. Ir sakyčiau, kad ta vieta per tiek laiko pasikeitė. Tad manau, kad verta papasakoti, ką aš ten pamačiau, ir gal jūs galėsite tai patvirtinti ar paneigti. Aš mėgstu kalbėti argumentais, mano darbas yra rašyti pagrįstai, taip, kad skaitytojas patikėtų ir netgi pats galėtų patikrinti. Tai, ką rašysiu toliau, ne visada bus pagrįsta taip gerai, kaip aš įpratęs. Tai labiau kažkokia nuojauta, gal net wishful thinking. Na, o gal kažkoks sociologinis regėjimas, etnografinis stebėjimas dalyvaujant. Gal ir toks metodas kartais yra tinkamas.

Apie Kuršių Neriją ir konkrečiai Nidą daug yra prirašyta, koks tai pasakų kampelis ir perkreiptas pasaulis, ir visos tos rašliavos teisios – ten tikrai yra ypatinga vieta daugybe aspektų, gamtinių, kultūrinių ir visokių kitokių. Bet tą jūs jau girdėjote, ir nematau reikalo apie tai rašyti. Parašyti noriu apie žmones ir kaip jie ten atrodo ir elgiasi. Vaikščiodamas ar važinėdamas po Nidą, dažnai negalėdavau nustoti galvojęs, kad būtent šitaip po kokių 10 ar 15 metų atrodys visa Lietuva. Žinoma, jeigu jos per 24 metus jau pasiekto neįtikėtino progreso nesustabdys kokie gamtos ar žmonių išsidirbinėjimai. Kai mane kažkas nustebindavo – aš visada pagalvodavau, ar taip galėtų būti visur kitur Lietuvoje kada nors greitai. Ko gero galėtų, ir toliau pabandysiu paaiškinti, ką turiu omenyje.

Vienas iš mano mėgstamiausių dalykų Kuršių Nerijoje yra va tokios medūzos. Labai įdomu stebėti, kaip jos plaukioja.

Vienas iš mano mėgstamiausių dalykų Kuršių Nerijoje yra va tokios medūzos. Labai įdomu stebėti, kaip jos plaukioja. Šitas straipsnis, deja, ne apie jas.

Pirmas dalykas, kuris krenta į akis Nidoje – liaudies daugiakultūriškumas. Tas krenta į akis jau prie kelto. Gal čia tik man taip, bet tikrai seniau nematydavau, kad mašina su lietuviškais numeriais būtų geriausiu atveju kas antra. Latviški, estiški, rusiški, baltarusiški, vokiški nelabai ką ir stebina, bet buvo ir olandiškų, ir prancūziškų. Taip, gal čia kai kada ir patys lietuviai, parvažiavę iš emigracijos, bet tikrai ne visi.

Nidoje yra daug Rusijos piliečių ir kitų rusiškai kalbančių žmonių. Žinokite, rusų kalbos Lietuvoje tikrai tik padaugės  per ateinantį dešimtmetį. Ne todėl, kad Putinas ko nors pas mus prisiųstų ar šiaip iš Rusijos privažiuotų kokių žalių žmogeliukų, nors taip irgi galbūt kažkiek bus ir mums prie to reikės prisitaikyti. Kažkada greitai ateis laikas, kai lietuviški verslai norės toliau plėstis, o darbo jėgos už prieinamą kainą ir su tam tikromis kvalifikacijomis Lietuvoje nebebus, nes dalis darbuotojų emigravo, kiti nemoka daryti to, ką reikia, o treti apskritai nenori nieko dirbti. Darbo jėgos mokymas kažkiek gali padėti, bet  anksčiau ar vėliau imigracijos politika švelnės, ir tam tikri darbuotojai bus įsileidžiami lengviau. Taip atsitiks tada, kai per trišalės tarybos posėdžius pramonininkai ir kiti darbdaviai prašys tų taisyklių palengvinimo nebe taip švelniai kaip dabar, o agresyviai ir piktai, nes be imigrantų grės pelno mažėjimas ar apskritai nuostoliai. Politikai jų klausys, nes nebus kur dingti – ekonomikos smukimo niekas nenori, nes jei būsi valdžioje tuo metu, baigsis kaip Andriui Kubiliui.

Yra bijančių, kad mus tada užplūs musulmonai ir žemiau Sacharos gyvenantys afrikiečiai, kaip kokioje Prancūzijoje ar Švedijoje, bet bus kitaip. Prancūzijoje imigrantų populiacijos sudėtį nulėmė kolonijų laikotarpis ir stiprūs ryšiai su tais kraštais, o Švedija garsėja pasaulyje kaip pabėgėlių nuo karo ir persekiojimo priėmėja. Pas mus aišku važiuos kinai, kurie nejaučia didelio kultūrinio šoko niekur ir važiuoja absoliučiai visur, bet labiausiai tikėtina, kad mūsų imigrantai bus žmonės, kurie tikėsis čia  atrasti bent daugmaž suprantamesnę kultūrine ir kalbine prasme visuomenę. Baltarusiai Lietuvoje jau nieko nebestebina, ir tas jų mūsų šalies pamėgimas negali praeiti be pasekmių ir be kai kurių iš jų persikėlimo čia gyventi. Gruzinai ir ukrainiečiai apskritai mus laiko draugais (ne tik dėl paramos jiems laisvės kovose), jų taip pat tikėtina sulaukti. Galbūt bus ir armėnų, vienas kitas kazachas ar uzbekas. Tikėtina, kad jaunesni su mumis bendraus angliškai, kai kurie gal net iš principo, bet rusų kalba daugybei iš jų bus esminė priežastis, kodėl jie rinksis Lietuvą (ir kitas Baltijos valstybes), o ne kokią nors vakarų Europos šalį, kuri turtingesnė, bet kurioje bus sunkiau pritapti. Pirmosios kregždės, beje, jau pasirodė – kol kas daugiausia transporto ir laivų statybos sektoriuje. Palaukite, tuoj bus visur.

Bet ne tik rusų kalbos mums reikia nepamiršti – anglų taip pat. Padavėjos latvius ir estus Nidoje jau aptarnauja angliškai, ir jaunesni Baltijos šalių piliečiai taip pat būtent šitą kalbą naudoja bendraudami tarpusavyje. Baltijos sesės mums liks svarbios prekybos ir gyvenimo partnerės. Estai gal ir suartėjo ir dar suartės su suomiais, bet tai nereiškia, kad su jais neturėsime bendrų reikalų – verslo ryšius gerai atspindi labai sėkmingi dviejų kompanijų vykdomi skrydžiai į Taliną, kelis kartus per dieną. Pirmajame savo įraše  rašiau, kad būtent Talinas yra viena iš krypčių, kur iš Vilniaus iš esmės skraidoma tik verslo reikalais.

Na, ir dar bus daugybė įvairiausių kitų žmonių. Vokiečių proporcija, žinoma, bus mažesnė, negu Nidoje. Bet visokių britų, prancūzų, danų, norvegų ir dar kitokių, kurių mačiau Nidoje, visoje Lietuvoje irgi daugės. Kuo labiau mes įsitrauksime į tarptautinį verslą, kuo daugiau keliausime ir susipažinsime su kitų šalių ir kultūrų žmonėmis, tuo daugiau jų bus čia. Aš stengiuosi nevertinti, gerai tai ar blogai, kad Lietuva atrodys šitaip. Mano nuomone, tai gerai, daug yra žmonių, kurie mano, kad blogai. Bet greičiausiai šitaip bus. Taip, Nidos daugiakultūriškumas kyla iš to, kad tai visiškai išskirtinė turistinė vieta, kuri įdomi visam pasauliui, o visos Lietuvos įvairumas atsiras iš kitko. Bet rezultatas bus panašus.

Dar vienas dalykas, kurį kyla pagunda pirmiausia nurašyti į turistinės vietos ypatybes, yra naudojimasis dviračiais. Taip, natūralu, kad dviračiavimas yra geriausias susisiekimo būdas vietoje su ribotomis parkingo galimybėmis ir visgi nemažais atstumais tarp įvairių turistinių objektų. Bet visgi, seniau tie dviračių takai lyg ir neatrodydavo kaip Amsterdamas.

Na, gal truputuką pagražinau situaciją Nidoje.

Amsterdamas. Na, gal truputuką pagražinau situaciją Nidoje.

Mieste dviračių pilna visur, promenade palei marias ypač. Bet pokyčiai vyksta visoje Lietuvoje, dviračių jau keleri metai stipriai daugėja. Galbūt tai vis dėlto bendra sporto kaip laisvalaikio praleidimo būdo tendencija – prie jos galime pridėti ir baidares, ir beveik sąžiningai kiekvieną šiltojo metų laikotarpio savaitgalį vykstančius visokius maratonus ir bėgimus. Netgi Zuoko oranžinius dviračius pridėčiau prie šitos tendencijos – visi žino, kiek jie kainavo, bet jų atneštas džiaugsmas miestui, gyvybė ir judesys yra nuostabūs.

Mandagumas ir palankumas. Mano vaikystėje, paskutiniame XX a. dešimtmetyje, Lietuvos kaimuose ir miestuose pradėjo sklisti kalbos apie pirmuosius naujos bangos emigrantus, išvažiavusius į JAV per giminaičius, su žaliąja kortele, per kokią nors fiktyvią santuoką ar kaip nors jau visiškai nelegaliai. Daugiausia tos kalbos sukdavosi aišku apie tai, kaip amerikonai gerai gyvena ir neturi kur dėti dolerių, bet dažniausiai būdavo nepamirštama paminėti keleto kitų socialinių dalykų, kurie mums atrodydavo visiškai keisti ir nesąmoningi. Populiariausias nusistebėjimas būdavo, kad Amerikoje žmonės važiuoja pas kaimynus automobiliu, o į darbą dažnas kasdien suvažinėja 100 km ir daugiau. Bet dar įdomesnis būdavo kitas nusistebėjimas – ten žmonės nuolat šypsosi. Reikia ar nereikia, yra ko ten šypsotis ar nėra. Ypač visokie pardavėjai ir kitoks aptarnaujantis personalas, kurio darbas šiaip jau tikrai ne pats linksmiausias.

Amerikoniškos šypsenos eksportas į Lietuvą.

Amerikoniškos šypsenos eksportas į Lietuvą.

Dar prie šito pasakotojai dažniausiai pridėdavo, kad amerikonai klausinėja, kaip tu gyveni, nors jiems tas nerūpi, ir visada tau reikia atsakyti, kad gyveni gerai, nors galbūt iš tikro ir blogai. Ir dar jie nuolat linki geros dienos. Nenormalūs kažkokie. Dabar mums keista, kaip anuomet tai kažkas galėjo pasakoti kaip kažkokį dyvą. Mes patys klausinėjame, kaip žmonės laikosi, šypsomės ir linkime geros dienos. Aptarnaujantis personalas ypač. Tad kas čia visgi atsitiko?

Mano manymu, įvyko perėjimas iš sunkiai įvardijamos būsenos, kurioje mes buvome sovietmečiu, ir kuri dar gaji putinizme, į vakarietišką pagarbos žmogui tradiciją. Skirtį tarp šitų dviejų būsenų nuostabiai savo naujame straipsnyje apie pokyčius, kuriuos Vakarų mąstyme atnešė MH17 tragedija, aprašė Vykintas Pugačiauskas. Leisiu sau pacituoti ir laisvai išversti: „…elgdamasi su mirusiaisiais ir tragedijos vieta neatsargiu ir agresyviu būdu, kuris yra tapęs tokiu įprastu nuo teisės nepaliestų Kaukazo platybių iki Nord-Ost miuziklo salės Maskvos centre, mušeikų gauja palietė nuogą nervą Vakarų visuomenėje, kur yra įprasta atsiprašinėti net kai žmonės per arti prasilenkia.“

Va taip. Aš pats negaliu pasakyti, jog pagarba žmogui yra kažkokia pamatinė vakarietiška vertybė. Čia irgi buvo vergija, vaikų darbas kasyklose, elementariausias genocidas  ir daugybė kitų siaubingų dalykų. Bet maždaug nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos būtent SSRS buvo ta šalis, kurioje nepagarba žmogui pasiekė ypatingas aukštumas. Paskaitykite apie vangiąją šizofreniją, kuria kažkodėl dažniausiai susirgdavo visokie disidentai. Arba apie tai, kokia iš tikrųjų buvo sovietinė kosmoso programa, kaip mažai vertos buvo kosmonautų gyvybės. Kaip toks Vladimiras Komarovas bandė skristi į Mėnulį anksčiau už amerikonus ir laiku spalio revoliucijos metinėms, nors puikiai žinojo, kad jo skraidymo aparatas toks falšyvas, jog turbūt tikrai nepasiseks grįžti gyvam. Ir nepasisekė. Arba apie katastrofas ir koks buvo valdžios elgesys jų akivaizdoje.

Tokių dalykų, kaip tas pastatas Lukiškių aikštėje, iš kuriame dabar esančio muziejaus visi turistai išeina pabalę, ar Černobylio katastrofos, net neverta minėti, visi juos žino. Bet ir bukame kasdieniame gyvenime pagarbos žmonėms nebuvo labai daug. Korupcija, blatai, siaubingas piktnaudžiavimas net menkiausia valdžia (pvz. parduotuvės ar sanatorijos vedėjos titulu), pasityčiojimai kariuomenėje, kitokių (gėjų, ilgaplaukių) persekiojimas, labai griežtas baudžiamasis kodeksas. Iš ten mes išėjome užguiti, susikaustę, atšiaurūs, pikti, liūdni, ir visiškai ne visuomeniški, priešingai keleto toje valstybėje dar buvusių idėjinių socialistų viltims. Dabar mes jau pasikeitėme ir vis dar keičiamės.

Ta transformacija vyksta savaime, nes ji priklauso nuo to, su kuo žmonės bendrauja. Ir jau daugybę metų mes vis labiau bendraujame su vakarietiškomis valstybėmis ir vis mažiau su buvusiomis broliškomis respublikomis. Aš pats esu aplankęs (neskaitant persėdimo oro uostų) 16 iš 28 ES valstybių ir tik dvi buvusias sovietines – Lietuvą ir Latviją. Paimkite bet kurį 30 metų ar jaunesnį Lietuvos pilietį – greičiausiai bus kažkas panašaus. Net ir su vyresniais dar klausimas – jau seniai Graikijoje ir Ispanijoje poilsiauja ar pas vaikus į Angliją važiuoja kur kas daugiau Lietuvos piliečių, negu atostogauja Kryme. Savaitgalis Milane yra žymiai įprastesnis reiškinys negu savaitgalis Sankt Peterburge. Mes stebimės, kad kiekvienas rusas automobilyje turi kamerą, bet ten tai natūralu – kelyje daugybė žmonių, kurie važiuoja nesaugodami nei savęs, nei kitų, jeigu atsitiks koks įvykis, niekas tavimi nepatikės, o kelių policija yra tiesiog pagarsėjusi savo korumpuotumu ir nekompetencija. Vienas mano pažįstamas važiavo žvejoti į Sibirą, o grįžęs pasakojo, kad gyvenime nebuvo taip išsigandęs dėl savo gyvybės, kaip tiesiog važiuodamas su rusais jų keliais. Išskyrus gal kitą nutikimą toje pačioje kelionėje, kai atsidūrė per keliolika metrų nuo laukinės meškos.

Čeliabinsko meteoras, Red Wings lėktuvo katastrofa Maskvoje, skersai gatvės lekiantis tankas - viską jie užfiksuoja.

Čeliabinsko meteoras, Red Wings lėktuvo katastrofa Maskvoje, skersai gatvės lekiantis tankas – viską jie užfiksuoja.

Kaip dar galime įsitikinti, kad ta transformacija iš tiesų yra? Ogi kartais, kur nors troleibuse, turguje, o gal ieškant buto kokiame Antakalnyje, tokį visą piktą ir užguitą sovietinį žmogų dar įmanoma sutikti. Ir daugeliui eilinių žmonių tai sukelia stiprų kognityvinį disonansą, taip užglumina, kad maža nepasirodo. Kartą, dar prieš kokius 5 metus, man pasitaikė toks tarpmiestinio autobuso vairuotojas, kuris be jokios priežasties burbėjo ant kiekvieno keleivio iš eilės. Su kitais keleiviais pasitarėme, kad parašysime skundą autobusų parkui. Parašiau ir aš, elektroniniu paštu, ir kitą dieną gavau atsakymą, kad vairuotojas gavo griežtą papeikimą ir sumažintą atlyginimą.

Atsiras daug tokių, kas su manimi nesutiks, bet manau, kad normaliai funkcionuojanti rinkos ekonomika tokius piktus žmones naikina savaime. Sovietinėje planinėje blatų sistemoje galėjai būti piktas ant visų ir visko, ir klestėti. Dabartinėje laisvoje rinkoje tau niekas nenorės duoti darbo, jeigu būsi nemalonus, o jei būsi nemalonus darydamas savo verslą – negalėsi normaliai bendrauti su tiekėjais, partneriais ir klientais.

Grįžkime prie Nidos. Mandagumas ten visur aukščiausio lygio. Ten šitas perėjimas prie pagarbos žmogui yra tiek pažengęs, kad atvažiavęs iš Vilniaus pats kartas nuo karto gali pasijusti nepraustaburniu. Man irgi nutiko toks įdomus dalykas. Atvažiavome dviračiais į tokį restoraniuką, ir matome, kad kiti pasistatė juos šalia staliuko. Na ką, vedamės ir mes. Padavėjas prieina ir paprašo pastatyti lauke. Išeidamas aš dar kažką burbteliu, maždaug, tai gerai būtų, jei bent stovus įsirengtumėte – nes jų nesimatė. Išeiname, ogi stovai yra, tik truputį tolėliau.

Kas dar stebina Nidoje – tai didelis vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių skaičius gatvėse.

Vaikų ten pilna, jie vaikšto vartydami svetimus dviračius ir apsimesdami, kad verkia; jų netrūksta ir paplūdimyje, ir mieste, ir visur kitur. Vyresni žmonės taip nesielgia, bet jų irgi vaikštinėja ir restoranuose sėdi labai daug, ir toli gražu ne visi jie yra vokiečiai.

Bendra situacija Lietuvoje nėra tokia linksma. Ekonominės problemos, emigracija, socialinės infrastruktūros trūkumas, ir galiausiai tiesiog pasikeitęs požiūris į tai, kada reikia gimdyti vaikus, sumažino jų skaičių. Yra daug visokių gąsdinimų apie Lietuvai gresiančią demografinę krizę ir panašius dalykus. Va čia turbūt yra dalykas, kuris iš mano aprašytųjų labiausiai panašus į wishful thinking. Čia kol kas didelių argumentų pateikti tikrai neišeina, bet yra pora teorijų. Viena, galima tikėtis, kad augant žmonių pajamoms jie turės daugiau galimybių auginti vaikus ir bus labiau linkę tai daryti. 2008 ir 2009 m., kai krizės pasekmės nebuvo dar aiškiai matomos, gimstamumas buvo šiek tiek išaugęs. Kitas dalykas, kuris galėtų prisidėti – tai vėlgi imigracija, tikintis, kad imigrantai bus labiau linkę gimdyti vaikus negu lietuviai.

Su vyresniais žmonėmis istorija kiek kita. Lietuvoje jų toli gražu netrūksta. Problema kita – jie neturi pinigų. Labai mažai pensinio amžiaus žmonių gali nuolat sau leisti linksmintis miestų centruose, eiti į restoranus ar į kokius renginius. Negalima atmesti ir to, kad tokie tiesiog yra jų įpročiai – didžiąją dalį gyvenimo praleidę sovietmečiu, kai „išėjimas į miestą“ dažniausiai būdavo visiška retenybė, jie ir dabar leidžia laiką prie televizoriaus, na galbūt sode.

Va tokiame.

Va tokiame.

O vat per ateinančius 10-15 metų atsitiks įdomus dalykas – į pensiją pradės eiti žmonės, kurie prasidėjus rinkos ekonomikai buvo jauni ir turėjo pakankamai laiko užsidirbti senatvei. Jų įpročiai irgi jau bus kitokie, nes daugelis jų bus spėję įprasti leisti laisvalaikį viešumoje.

Beje, ta prognozuojama demografinė krizė kiek vėliau irgi gali prisidėti prie vyresnių žmonių atsiradimo miestų centruose. Vat tarkime, visai tikėtina, kad gyvenimo trukmė Lietuvoje pailgės iki kokių 81 metų, kaip dabar Jungtinėje Karalystėje – dėl sveikesnės gyvensenos, didesnės pagarbos keliuose, mažesnės depresijos ir kitų jau paminėtų aukščiau aspektų, bet ir dėl toliau tobulėjančios medicinos.  Tuo pačiu dėl tam tikru laikotarpiu buvusio menko gimstamumo vėl ims trūkti darbo jėgos. Taip pat padarykime prielaidą, kad ateityje darbai ir toliau vis mažiau reikalaus fizinės jėgos, o ilgės ne tik gyvenimo trukmė, bet ir sveiko gyvenimo trukmė. Bus ir dar vienas aspektas – vyresnių žmonių patirtis jau nebebus sovietinės planinės ekonomikos patirtis, o žymiai labiau pritaikyta tam, kas reikalinga dabartinėje ekonomikoje.

Jeigu sveikata gera – kodėl neišeiti į pensiją vėliau? Arba pasilikti kokią pusę ar ketvirtį etato? Daug kas gal pasakys, kad tai kažkodėl yra blogai. Bet nėra tai blogai. Turėti darbą, ypač jei jis ne koks nors fizinis ar sekinantis, reiškia turėti socialinį gyvenimą. Tai dažniausiai reiškia bendravimą su bendradarbiais, tai reiškia išėjimą  kažkur toliau iš namų kiekvieną dieną, prasiblaškymą. Kai jau esi kažkur išėjęs, tai gal ir į miestą, kiną ar teatrą nueiti sugalvosi? Nekalbant jau apie tai, kad dirbdamas visada turėsi didesnes pajamas negu gaudamas pensiją ir labiau galėsi sau leisti visokius restoranus ar renginius.

Galiausiai, turtingumas – pats paprasčiausias ir aiškiausias iš aspektų, kuriais Nida išsiskiria. Viešbučiai ten kainuoja beveik kaip Venecijoje. Niekam nekyla abejonių, kad ten susirenka žmonės, kurie pinigų tikrai turi. Bet ir tai yra Lietuvos ateitis, jeigu viskas eisis bent jau panašiai, kaip ėjosi iki šiol. Pradėjome mes nuo visiško dugno, kai 5 doičmarkės atrodė lobis. Per tuos 20 su viršum metų Lietuvos ekonomika tarp dabartinių ES narių išaugo labiausiai. Dabar mes pagal perkamąją galią jau esame pasiekę 78% ES vidurkio. Iššūkių daug, bet visi šansai kilti dar aukščiau yra. Reikia dar daugiau švietimo, inovatyvumo, sugebėjimo kurti ir parduoti – ir viskas įmanoma.

Tai va, jeigu apsilankėte šią vasarą Nidoje ir jums ten patiko – neverta liūdėti, kad atostogos baigėsi. Greitai beveik visur Lietuvoje bus kaip Nidoje. Tik jūra gal kiek tolėliau. Kol dėl klimato atšilimo nepakils jos lygis – tada Vilnius dar ir uostu taps.

Tagged , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos