Lenkiškos pavardės ir lentelės – Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas

Praeitą savaitę Seime kažkelioliktą kartą prasidėjo visokios kalbos apie tautybes, tautines mažumas ir jų teises. Seimo nariai pradėjo svarstyti Tautinių mažumų įstatymo projektą, ir sprendimą dukart atidėjo, o tuo tarpu nei iš šio, nei iš to sugalvojo į LR piliečio pasą grąžinti įrašą apie tautybę, nors ir tik piliečio raštišku pageidavimu.

Tą reportažą, į kurį nuorodą daviau praeitoje pastraipoje, verta paskaityti. Aš pasitikiu, kad žurnalistai teisingai atpasakojo politikų pasisakymus, ir jeigu taip –  jie yra daug ką pasakantys. Iš esmės matome, kad  labiausiai toms lentelėms priešinasi konservatoriai, kaip ne taip seniai priešinosi ir pavardžių rašymui. Jie mato tame kažin kokį baubą, gal Želigovskio šmėklą, rėkiančią „Wilno nasze“. Aš nesakau, kad dabartinė įstatymo redakcija yra gera ir verta priėmimo – tikrai verta ją perrašyti, ir aš pats nebalsuočiau už ją. Bet panašu, kad bet kokia redakcija, stiprinanti lenkų teises, konservatoriams būtų nepriimtina.

Žinote ką, o gal paimkime ir pabandykime paanalizuoti šitą situaciją iš esmės. Juk čia šiaip viskas yra gana paprasta. Nesigilinkime kol kas į visokius tarpinius variantus, sakykime, kad yra iš esmės dvi galimos šitos diskusijos baigtys Seime – arba tos pavardės ir lentelės yra įteisinamos, arba ne. Taip pat padarykime visiškai paprastą prielaidą, kad yra bent keletas aktorių, kuriems šis sprendimas yra svarbus, ir kurie yra suinteresuoti kažkuria baigtimi.

Pažiūrėkime, gal mes galime įžvelgti skirtingų suinteresuotų šalių interesus, ir kuri iš baigčių ką jiems atneša? Nesiremiu jokiais giliais šaltiniais ar teorijomis, bandau vadovautis tiesiog gana aiškiais dalykais, kurie lyg ir visiems suprantami.

Įdomiausias variantas - kai kada tos lentelės yra tiesiog lietuviško pavadinimo transkripcija, o kai kada vertinys. Įtvirtinus įstatymu, gal bent jau viena praktika atsirastų.

Įdomiausias variantas – kai kada tos lentelės yra tiesiog lietuviško pavadinimo transkripcija, o kai kada vertimas. Įtvirtinus įstatymu, gal bent jau viena praktika atsirastų.

1. Lietuvos valstybė.

Jos interesai yra tokie:

a) išlaikyti teritorinį vientisumą – visišką valdžią visoje šalies teritorijoje, jokių Šalčininkų liaudies respublikų, ir pageidautina jokios autonomijos.

b) šalia savęs turėti patikimus ir galingus sąjungininkus, kurie padėtų užtikrinti saugumą ir tinkamą pasipriešinimą Rusijos minkštajai ar kietajai agresijai. JAV yra tikrai patikima ir galinga sąjungininkė, bet ji yra toli. Lenkija yra šalia, ir ji yra taip pat galinga. Bet ar ji mums norėtų padėti gintis, jeigu kartais kažkas prasidėtų negero – kol kas abejotina.

Neseniai labai garsiai nuskambėjo Lenkijos senato pirmininko žodžiai, kad iš Lietuvos pozicijos atrodo, jog mes konflikto atveju labiau lauksime pagalbos iš Skandinavijos, tad jei lietuviai nenori būti lenkų ginami, lenkai to ir nesiverš daryti. Algirdas Patackas už tuos žodžius lenkus netiesiogiai įvardijo išdavikais. Bet taip nėra. Užtenka pažiūrėti į kitus to paties pirmininko žodžius:

„Lietuvos problema kilo iš to, kad V. Landsbergis, atkurdamas Lietuvos valstybę, atkūrė antilenkišką politiką. Sakau tai atvirai, nors kai kurie nuo to atsiriboja. Prieš karą ta ideologija turėjo prasmę, nes vyko konfliktas dėl Vilniaus, tačiau šiuo metu ji neturi jokios prasmės. Tai V. Landsbergio atsakomybė“.

Nesigilinkime čia į tai, yra tokia antilenkiška politika ar ne, sukūrė ją Landsbergis ar ne. Svarbiausia čia – percepcija, lenkų manymas, kad taip yra. Ir tai yra priežastis, kodėl Lenkija nejaučia pernelyg didelių sentimentų Lietuvai. Atsakymas priešiškumu (ar bent šaltumu) į esamą ar tariamą priešiškumą (ar šaltumą). Ar lenkai savaime persigalvos? Vargu, mums reikia žymiai labiau stengtis, kad jie taip negalvotų.

c) turėti nepriekaištingą žmogaus teisių gynimo istoriją ir įvaizdį.

Mes dažnai jaučiamės esantys laisvės švyturiu buvusioje socialistinėje erdvėje. Senojoje Europoje mus tokiu švyturiu kartais irgi laiko, ypač dėl to, kad mes labai aktyviai veikiame šia linkme. Bet tuo niekas nepatiki tuo iki galo būtent todėl, kad visokios seksualinės ir tautinės mažumos ne visai gerai pas mus jaučiasi. Čia lenkai irgi aktyviai veikia, bando išnaudoti visus įmanomus europinius mechanizmus paspausti Lietuvą dėl lenkų teisių.

2. Lenkijos vyriausybė.

Jos interesai:

a) užtikrinti, kad lenkai, turintys užsienio šalių pilietybę, nebūtų kaip nors diskriminuojami. Interesas čia yra šiaip jau normalus, lietuvių kilmės Lenkijos ar kokios JAV piliečiai Lietuvai irgi rūpi – prisiminkime visokias lietuviškas mokyklas Punske ir uždaromas bažnyčias Niujorke. Kaip matėme iš pastarojo meto įvykių, tautiečių gynimas gali tapti pretekstu elgtis visiškai neadekvačiai, bet abipusiai Lietuvos ir Lenkijos rūpesčiai šiuo klausimu jokių ribų tikrai neperžengia.

b) lygiai kaip ir Lietuvos – turėti patikimus sąjungininkus ir priešintis minkštajai bei galimai (jeigu tokia situacija atsitiktų) kietajai Rusijos agresijai. Lietuva gal ir ne kažin ką gali iš savo pusės pasiūlyti, bet geriau turėti draugą šalia savo sienų, ar ne?  Lenkija yra pakankamai gerai pagarsėjusi antiputiniškais pasisakymais, kaip ir Lietuva.

c) <atnaujinta pagal komentarus> neprivesti prie tokios situacijos, kad Rusija užpultų Lenkiją, padarant taip, kad Rusijai to daryti neapsimokėtų.

3. Rusija, arba tiksliau Putino režimas.

Vienas Ukrainos feisbukininkas prieš kelias dienas labai teisingai pastebėjo – Rusijos tikslas Ukrainoje visų pirma yra chaosas ir žmonių nepasitikėjimas. Čia verta prisiminti ir Talino bronzinio kario istoriją – riaušės, konfliktas, chaosas buvo siekiamybė, o ne pats kažkoks paminklas. Referendumas dėl rusų kalbos statuso Latvijoje taip pat – svarbu kelti kažkokias bangas, versti piliečius nesijausti saugiai ir stabiliai. Taigi, čia interesai yra:

a) paskatinti konfliktus tarp Lietuvos vyriausybės ir tautinių mažumų. Lietuvoje, žiūrint iš Putino režimo perspektyvos, yra didelė problema, kad rusų mažoka ir jie pakankamai gerai integravęsi į Lietuvos visuomenę. Istoriškai lenkai Lietuvoje visada buvo labiau susitelkusi ir labiau priešiška lietuviams mažuma.

b) pasistengti, kad tokie konfliktai virstų į autonomijos reikalavimus, separatizmą ir panašiai.

c) užsitikrinti, kad lenkiškuose kraštuose bus balsuojama už prorusiškus politikus.

4. LLRA.

Čia galime prisiminti, ką Rokiškis Rabinovičius rašė apie kai kurias profsąjungas, bei permanentines revoliucijas. Jeigu organizacijos esminis tikslas yra kovoti prieš kažką, tai reikia, kad ta problema egzistuotų, nes kitaip kam ta organizacija reikalinga?  Buvo (gal formaliai tebėra) anoks „Drąsos kelias“, kovojęs prieš pedofilų sąmokslą. Kai paaiškėjo, kad jokio sąmokslo nėra, jiems neliko prieš ką kovoti, ir tai buvo viena iš esminių (nors ne vienintelė) priežasčių, kodėl jie jau baigia išnykti. Dar vienas pavyzdys yra Rolando Pakso kova prieš sistemą, neleidžiančią jam kandidatuoti į prezidentus. Paksas labiausiai už viską bijo, kad kažkokiu būdu jam kandidatuoti bus leista, ir tada jo partija neteks vieno iš esminių arkliukų. Seimas juk buvo inicijavęs Konstitucijos pakeitimus, kurie Paksą prileistų prie rinkimų, bet patys tvarkiečiai paprašė atidėti balsavimą kaip tik paskutinę akimirką, kai jų vadovas dar būtų suspėjęs užregistruoti visus dokumentus rinkimams. Pastaruosius keletą metų yra aiškiai matomas bandymas sukurti „Tvarkai ir teisingumui“ kažkokį ideologinį pagrindą, paremtą daugiausia nuosaikiu euroskepticizmu ir gražulizmu, kad būtų galima laikui bėgant persiorientuoti, nes net ir jie patys jau mato, kad ilguoju laikotarpiu kankinystės strategija pasmerkta žlugti.

LLRA interesai yra tokie:

a) užsitikrinti, kad LLRA liktų partija, renkančia absoliučias daugumas balsų lenkiškose apygardose;

b) tiesiogiai kylantis iš a) – daryti taip, kad konfliktas tarp lenkiškų tautinių mažumų ir lietuviškos valdžios bei apskritai lietuvių išliktų, nes tas konfliktas užtikrina balsus. Beje, čia visiškai šauniai prisideda ir eiliniai Seimo nariai – tas tautybės grąžinimas į pasus tikrai konfliktų nesumažins.

Dabar prisiminkime, kad LLRA lyderis viešai vaikšto su koloradine juostele, nekalbant jau apie visus kitus įrodymus, kad ta partija yra labiau ne prolenkiška, o proputininė. Ir tada jau matome, kad šitie interesai absoliučiai sutampa su Rusijos interesais. Lietuvos interesai tuo tarpu daug kur sutampa su Lenkijos interesais. Ir kas jau visai yra antiintuityvu – LLRA interesai didele dalimi kertasi su Lenkijos interesais. Tai Lenkija ne visada dar supranta, bet po truputį pradeda suvokti, nes Tomaševskis kritikos vis labiau pradeda gauti.

Ta juostelė aiškiai parodė Lenkijai, kas yra kas.

Ta juostelė gana aiškiai parodė Lenkijai, kas yra kas.

Na ir dabar paimkime tas dvi baigtis ir pažiūrėkime, kas čia išeitų joms atsitikus.

1. Lentelės ir pavardės neįteisinamos. 

Lieka iš esmės status quo. Lietuva toliau šaltai bendrauja su Lenkija, gauna nuo Lenkijos ir europinių struktūrų priekaištų dėl mažumų teisių situacijos ir neturi jokių saugumo garantijų iš Lenkijos pusės. LLRA toliau gali rinktis savo procentus, didinti konfliktus, angažuoti naujus rinkėjus ir varyti koloradinę politiką. Rusija laimi iš Lenkijos-Lietuvos santykių neužtikrintumo ir turi stabilią jai palankią parlamentinę partiją Lietuvoje, Darbo partijai smunkant, o socdemams ir tvarkiečiams labai dažnai pradėjus sukti Rusijai nepalankiu keliu. Jeigu Lenkija kokiu nors atveju turėtų kokį nors interesą paspausti Lietuvą norėdami sušvelninti santykius su Rusija, galėtų vėl eskaluoti tautinių mažumų klausimus.

2. Lentelės ir pavardės įteisinamos.

Niekas iš lietuvių nenumiršta nuo sužeisto tautinio jausmo. Lenkijos ir Lietuvos santykiai atšyla, gal prasideda ir stipresnis bendradarbiavimas gynyboje. LLRA netenka esminio savo egzistavimo pagrindo, nes lenkų nebėra nuo ko ginti, jeigu visos teisės savo vietoje. Rusija užsitrolina ir išvadina visus fašistais. Jeigu kartais dėl kokios nors priežasties Lenkija norėtų  kažkur paspausti Lietuvą naudinga Rusijai linkme – to negalėtų padaryti, nes oficialiai visi jų pačių reikalavimai kaip ir būtų patenkinti, o rusams atvirai advokatauti jie nedrįstų.

O dabar pažiūrėkime, kokios problemos gali kilti iš dabartinės redakcijos įstatymo priėmimo. Ogi tai, ką viešėdama Lenkijoje įvardijo ir Prezidentė: įteisinamos ne tik lenkiškos, bet ir rusiškos lentelės. Žiūrint be jokio politinio konteksto, grynai iš žmogaus teisių perspektyvos, viskas normaliai, bet patys suprantate, kad ne kažin kaip čia viskas atrodys visame tame Ukrainos įvykių fone. Lyg ir negalima tiesiogiai įvardinti, kad lenkams galima, o rusams ne. Tai įvardinkime per aplinkui – jeigu svarstome, kad asmens dokumentuose leistume rašyti lotyniškomis raidėmis, tai leiskime tik lotyniškas raides ir ant tų lentelių. Diskriminacija? Nė velnio, jeigu kokie kinai kada tankiai apgyvendins Balbieriškį, jie irgi negalės kiniškai užsirašyti gatvių pavadinimų. Pateisinimų galima prigalvoti visokių – kad ir tai, jog mums kokios nors kompiuterinės sistemos reikalingos pagalbos telefonams ar paštui, ir jos veikia tik lotynišku pagrindu, o jei kažkas pasakys ar užrašys adresą savo rašmenimis, mes neturime galimybių tokią informaciją apdoroti. Taip, Rusija gali putotis, kad rusų mažumai teisės nesuteiktos, ir jie gauna mažą kozirį vadinti lietuvius fašistais. Na ir ką – ar šiaip, ar anaip mes jau seniai vadinami fašistais ir banderovcais.

Antras argumentas prieš didesnių teisių lenkų mažumai suteikimą – slidi nuokalnė (slippery slope). Atseit, įteisinkime tai, ko jie dabar prašo, ir prašys dar daugiau, toliau konfliktuodami. Na, kad ir tos pačios Lietuvos nenorimos autonomijos. Variantas teoriškai visiškai įmanomas. kalbėjome apie tai, kad konfliktu pagrįstos organizacijos (tokios, kaip LLRA) nori konfliktą išlaikyti. Jeigu konfliktas laimimas, nebelieka nieko kito, kaip tik prisigalvoti aukštesnio lygio konfliktų.

Būdas čia pasielgti protingai irgi yra gana paprastas. Reikia susėsti su Lenkijos vyriausybe ir sakyti jiems – va, žiūrėkite, jūs seniai reikalaujate tokių ir anokių teisių lenkų mažumai. Tad susėskime ir sutarkime dėl esmės, gal surašykime kažkokį memorandumą. Pasakykite aiškiai, kokių teisių jums reikia, ir mes jas įgyvendinsime. Bet taip pat patvirtinkite, kad čia nėra ir nebus grėsmės mūsų teritoriniam vientisumui. Pasižiūrėkime vėl į tuos Lenkijos senato pirmininko žodžius, taigi ten yra ir geroji naujiena – lenkai sako, kad jokio konflikto dėl Vilniaus nėra, jis yra Lietuvos, nėra jokios prasmės kokiam nors priešiškumui. Viskas, čia yra aiški riba, kiek teisių gali būti reikalaujama. Jeigu LLRA reikalaus daugiau – ji užsiima antivalstybine veikla, ir Lenkija tai pripažįsta.

Trečias argumentas – LLRA nustumti į šoną tai nepadės, nes lenkai balsuos už juos pagal tautybę, kad ir kiek jiems teisių suteiktume. Taip, teisių suteikimas lenkams labiau išspręstų santykių su Lenkija, o ne LLRA problemą. Čia reikalingi papildomi dalykai, pavyzdžiui, stipresnis lenkų tautybės žmonių įtraukimas į kitas partijas – socialdemokratų, konservatorių, liberalų, kad ir tuos pačius tvarkiečius. Neturi juk būti vienpartinės sistemos. Partijų sąrašuose aukštai turi atsirasti žinomi, autoritetą turintys lenkai, o vienmandatėse lenkų iš kitų partijų taip pat turi padaugėti. Po truputį turi atsirasti įprotis rinktis ne iš vieno kandidato.

Dar vienas, ne ką mažiau svarbus dalykas – rinkimų pažeidimų kontrolė tose apygardose. Ten gi amžinos kalbos ir istorijos apie tai, kaip kažkas eina per kaimynų butus ir tempia juos balsuoti už LLRA, kaip rinkimus vykdo vienas komisijos narys, neiškabinami grafikai kitų partijų atstovams ir panašiai.

Politikai prieš šitą įstatymą turi ir visiškai kvailų argumentų. Audronius Ažubalis, o ir pati Prezidentė aiškino, kad po šito ateis eilė Latvijai ir Estijai, Ryga bus apkabinėta rusiškomis lentelėmis ir panašiai.

Paskutinį kartą kai tikrinau, Lietuva, Latvija ir Estija buvo skirtingos valstybės, su skirtingomis tautinėmis mažumomis ir jų procentinėmis dalimis, ir su teise atskirai pasirinkti politiką jų atžvilgiu. Ir taip buvo nuo pat pradžių – pilietybės politika buvo suformuota absoliučiai skirtingai, Lietuvoje rusai tapo piliečiais, Latvijoje ir Estijoje – nepiliečiais.  Lietuvoje yra vienintelis mažas miestukas Visaginas (22 000 žmonių), kuriame rusų yra daugiau negu 50%. Aišku, kokioje Pietų Osetijoje žmonių irgi vos 55 000 ir tai nekliudė Rusijai ten siekti savų tikslų, bet visgi – mūsų situacija yra absoliučiai skirtinga negu latvių ir estų. Latviai ir estai, savo ruožtu, neturi lenkiškų regionų ir jiems reikia šitais klausimais bendrauti tik su Rusija. Situacijos visiškai skirtingos, skirtinga yra kaina, kurią mes turime mokėti už vienokius ar kitokius sprendimus. Tad visa tai yra tiesiog demagogija.

Apie visokius argumentum ad VLKK kaip tas, kurį naudojo Andrius Kubilius, aš jau išvis patylėsiu, nes patys žinote juk, kas per įstaiga ta VLKK yra – sovietinių diletantų, nieko neraukiančių apie semiotiką ir kalbos filosofiją, draugija.

Apibendrinant, man kyla šioks toks kognityvinis disonansas – konservatoriai akivaizdžiai yra partija, labiausiai akcentuojanti visus iš eilės nacionalinio saugumo klausimus, kone pasiėmusi sau šios srities ekspertizės monopolį, kritikuojanti nevykusius socdemų veiksmus šioje srityje, aktyviai veikianti šiuo klausimu Europoje ir panašiai. Bet kai iškyla Lenkijos klausimas, kažkodėl kai kurie iš jų nesugeba ar nenori suvokti, kad Lenkija iš esmės yra mums draugiška šalis, o čia kalba irgi eina apie saugumą, ir dar iš labai svarbios perspektyvos. KPŠ?

Tagged , , , , ,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos