Nidoje stengiuosi kelioms dienoms apsilankyti kasmet, bet pernai kažkokiu būdu apkvaitus galvai nusprendėme pasirinkti Palangą ir pakankamai jos atsikandę ten užsukome tik dienai, ir daugiausia laiko praleidome paplūdimyje. Taigi, nuo praeito karto, kai ilgėliau buvau apsistojęs Nidoje, iki praeitos savaitės, kai ten grįžau, praėjo daugmaž pora metų. Ir sakyčiau, kad ta vieta per tiek laiko pasikeitė. Tad manau, kad verta papasakoti, ką aš ten pamačiau, ir gal jūs galėsite tai patvirtinti ar paneigti. Aš mėgstu kalbėti argumentais, mano darbas yra rašyti pagrįstai, taip, kad skaitytojas patikėtų ir netgi pats galėtų patikrinti. Tai, ką rašysiu toliau, ne visada bus pagrįsta taip gerai, kaip aš įpratęs. Tai labiau kažkokia nuojauta, gal net wishful thinking. Na, o gal kažkoks sociologinis regėjimas, etnografinis stebėjimas dalyvaujant. Gal ir toks metodas kartais yra tinkamas.
Apie Kuršių Neriją ir konkrečiai Nidą daug yra prirašyta, koks tai pasakų kampelis ir perkreiptas pasaulis, ir visos tos rašliavos teisios – ten tikrai yra ypatinga vieta daugybe aspektų, gamtinių, kultūrinių ir visokių kitokių. Bet tą jūs jau girdėjote, ir nematau reikalo apie tai rašyti. Parašyti noriu apie žmones ir kaip jie ten atrodo ir elgiasi. Vaikščiodamas ar važinėdamas po Nidą, dažnai negalėdavau nustoti galvojęs, kad būtent šitaip po kokių 10 ar 15 metų atrodys visa Lietuva. Žinoma, jeigu jos per 24 metus jau pasiekto neįtikėtino progreso nesustabdys kokie gamtos ar žmonių išsidirbinėjimai. Kai mane kažkas nustebindavo – aš visada pagalvodavau, ar taip galėtų būti visur kitur Lietuvoje kada nors greitai. Ko gero galėtų, ir toliau pabandysiu paaiškinti, ką turiu omenyje.
Vienas iš mano mėgstamiausių dalykų Kuršių Nerijoje yra va tokios medūzos. Labai įdomu stebėti, kaip jos plaukioja. Šitas straipsnis, deja, ne apie jas.
