Category Archives: Pasaulio pažinimas

Kas lemia deimantų vertę ir vienas gudrus triukas, kurio bijo juvelyrikos industrija

Esate turbūt matę skelbimus internete, kurie siūlo sužinoti vieną gudrų (arba keistą) triuką, kurio bijo kažkuri industrija? Tie triukai turėtų padėti išspręsti visas pasaulio problemas, t.y. užsidirbti pinigų, numesti svorio, tapti geresniais lovoje, išvengti vėžio ir dar velniaižin ką. Seniau tie skelbimai išimtinai būdavo tik nelegalų turinį platinančiose arba erotinėse svetainėse, bet dabar pradeda pro truputį prasiskverbti jau ir į visiškai respektabilius šaltinius, nes jie labai gerai veikia. Žmonės tikrai nori sužinoti, kaip prasisukti pigiau arba apgauti industriją, stick it to The Man, kaip sako amerikonai.

The Man.

The Man. Jis priklauso 1%, jis yra baltas vyras ir tuo didžiuojasi, jo gyvenimo tikslas yra „to bring us down“.

Ir visas tas sakinys tuose skelbimuose yra sudarytas vien tik iš žodžių, kurie yra kone labiausiai paveikūs ir užkabinantys bet kurioje kalboje. Vienas – tau reikia daryti tik vieną dalyką, tai turbūt visiškai lengva! Gudrus / keistas – tai ne visi žino ar ne visiems tai daeina. Triukas – vėl aliuzija į gudrumą, gal net apgavystę, ir taip pat į kažką, ką galima padaryti labai greitai. Bijo / nenori, kad sužinotų / nekenčia – neigiami jausmai, sukeliami tam subjektui, kurio tu pats bijai, nekenti ar niekini. Industrija – nuoroda į tai, kad egzistuoja kažkoks sąmokslas, arba beveidis korporatyvinis buldozeris, važiuojantis per paprastus žmones. Arba vėlgi – The Man, kuris bando Bring Us Down.

Štai aš jums vieną tokį gudrų triuką, kurio nenori žinoti industrija, ir papasakosiu.

Continue reading

Tagged , , , , , , , ,

Blogas elgesys, pasiteisinimai ir 5 neutralizacijos technikos

Man labai patinka visuomenės mokslų teorijos, kurios nuostabiai gražiai apibūdina ir apibrėžia kasdienybę, kurias supratęs po to visą gyvenimą vaikštai kasdien, žiūri, taikai ir šypsaisi pats sau, nes pasaulis toks nuspėjamas.

Dabar aš jums pristatysiu vieną iš mano mėgstamiausių teorijų, kuri puikiai paaiškina, kaip žmonės elgiasi, kai prisidirba ir kai jiems reikia pasiaiškinti prieš kitus. Tai yra 1957-aisiais kriminologų David Matza ir Gresham Sykes sudėliota neutralizacijos teorija. Puiki teorija, tinkanti beveik visiems gyvenimo kontekstams. Taigi, apie ją.

Kartais žmonės ima ir pasielgia netinkamai. Netinkamai – reiškia, priešingai įstatymuose nustatytoms elgesio normoms* (nusikaltimas arba pažeidimas), religinėms normoms (nuodėmė) arba dar belenkokioms normoms (šiaip blogas poelgis). Normų yra daugybė visuose gyvenimo kontekstuose. Šeimoje yra normos – pvz. susitariama, kad tas, kuris pirmas baigia darbus, grįždamas namo užsuka į parduotuvę. Darbe yra normos – miegoti darbe yra legalu ir ne nuodėmė, bet (jeigu tai ne Japonija) nepriimtina. Prie stalo vienokios normos, akvaparke kitokios, SEL koncerte trečiokios, prie vairo ketvirtokios. Net panašiose situacijose normos gali būti visiškai skirtingos. „Forume“ ir „Multikino“ visi ėda popkornus saujomis, o „Skalvijoje“ tyliai ir gražiai sėdi, net bijok sukrebždėti per kokią lėtą kapsinčio vandens sceną suomiškame filme.  Gali drąsiai priiminėti pusę savo giminės į darbą, jeigu esi savo privačios įmonės vadovas, bet ne tada, jeigu esi mokesčių inspekcijos viršininkas.

Kai tų normų ir kontekstų yra tiek daug, tampa sunku susigaudyti visame šitame kokteilyje, ir anksčiau ar vėliau vienas ar kitas normas pažeidžiame. Kai tai išlenda į paviršių, iškart atsiranda kažkas (policininkas, viršininkas, šeimos narys, Konstitucinio Teismo pirmininkas), kas į mus duria pirštu ir sako:

– Tu! Ką čia prisidirbai!

Kai kurie žmonės tokiu atveju paima ir duoda taip pasakiusiam į snukį, bet tai ne išeitis, nes davimas į snukį irgi yra normos pažeidimas, ir gali baigtis dar liūdniau. Tad didžioji dauguma žmonių bando kažkaip pasiteisinti. Kas linksmiausia, jie tai daro labai panašiais būdais, kuriuos galima lengvai sudėlioti į lentynas.

Continue reading

Tagged , , , , , , ,

Mirtis cepelinams, naujas liaudies buities muziejus ir kitos idėjos Lietuvos turizmui

Turizmas yra geras biznis, netgi visiškai nerealus – tu kažką gero turi parodyti, atvažiuoja pas tave žmonės su pinigais ir tau juos duoda. Visos šalys šitą trokšta turėti, ale kai kurios negali nei vienu būdu gauti.

Mes nesame iš tų gamtos ir istorijos apdovanotų įdomiais ir gražiais dalykais šalių, kaip kokia Kroatija, kuri tuoj po visų karų ir nesąmonių tapo nerealiu turizmo powerhousu, viena iš topinių Europos krypčių. Bet nesame ir  beviltiški. Bent jau paskutiniais metais, atvykstamasis turizmas Lietuvoje nuolat augdavo, šiek tiek aišku dėl rusų ir baltarusių „invazijos“, bet kartu ir dėl turistų ir iš šalių, pasiekiamų tik lėktuvais, tokių kaip Italija. Tačiau visada galima pavaryti geriau. Ir šitame straipsnyje aš pabandysiu sudėlioti keletą idėjų, kaip tą būtų galima padaryti.

Pirmiausia ačiū buvusiai kolegei Daivai Repečkaitei, kuri pamėtėjo šito įrašo idėją. Ji pati neseniai labai įdomiai aprašė prieš kurį laiką sklandžiusias mintis apie atvykstamąjį turizmą į Lietuvą iš Kinijos. Paskaitykite.

Pradėkime gal nuo to, kas nepadės pakelti turistų srautų. Tai aš jau seniau akcentavau, bet tai kartoti reikia du šimtus kartų, nes žmonėms vis tiek nedaeina: tikrai mažai kuo turizmo augimui gali padėti tiesioginių skrydžių iš visokių kraštų buvimas. Žinote, ką iš tiesų reiškia, kai koks nors turizmo departamento atstovas sako, kad situacija būtų geresnė, jeigu būtų tiesioginių skrydžių? Arba pvz. aiškina, kad skambino „Rolls Royce“ klubas ir kad to klubo nariai yra pasiruošę atvežti Lietuvon dešimtis tūkstančių svarų, bet to nebus, nes jie su Ryanair neskris? Čia yra lengvo pasiteisinimo ieškojimas. Paimi skrydžių trūkumą kaip atseit objektyvią priežastį, ir bet kokius savo darbo feilus kari ant jos. Jeigu kažkieno verslas ant to kabotų, jau seniai jiems būtų kilęs įtarimas, kad ne tame esmė.

Ne, tinginiai ir nemokšos, čia yra ne priežastis, o pasekmė, ir sėkmingi žmonės nuo jūsų tuo ir skiriasi, kad priežastis nuo pasekmių atskiria. Reguliarūs tiesioginiai skrydžiai atsiranda ten, kur yra poreikis, nes sudaryti pasiūlą ten, kur yra paklausa, yra lengvesnė biznio strategija negu paklausą sukurti iš oro. Na va, paims kokia avialinija, padarys tiesioginius skrydžius į kažikur, tada paskraidys tuščias lėktuvas mėnesį (nes vien dėl lėktuvo buvimo turistai į jį lipti nepradės), ir baigsis.* Liaukitės vilktis kelnes per galvą, ir visiems bus lengviau.

Taip, sutinku, kažkiek turistų gali atskristi vien dėl to, kad Ryanair siūlo bilietą už keliolika ar keliasdešimt eurų. Gali būti, kad pasitaiko ir vienas kitas išpindėjęs princas, kuriam Ryanair yra nefasonas. Bet tas paskatinimas yra minimalus. Jeigu kryptis gera, žmonės pradės keliauti su persėdimais, agentūros juos veš užsakomaisiais skrydžiais. Surinkite pilnus lėktuvus turistų užsakomaisiais, tada ateis reguliarūs, aš jums tą garantuoju. Pažiūrėkite, su Tel Avivu taip jau atsitiko.

Šituo maršrutu skraido El Al. Tai yra žiauriai brangi aviakompanija, nes ji turbūt labiausiai iš visų rūpinasi keleivių saugumu. Kai esi Izraelio avialinija, kitaip matyt neišeina. Kai šitaip nudažytas lėktuvas pirmą kartą leidosi Vilniuje, prie vieno lėktuvų stebėtojo, fotografusio nusleidimą kažkur iš Liepkalnio, priėjo nežinia kokios tarnybos pareigūnai ir visas nuotraukas ištrynė.

Šituo maršrutu skraido El Al. Tai yra žiauriai brangi aviakompanija, nes ji turbūt labiausiai iš visų rūpinasi keleivių saugumu. Kai esi Izraelio avialinija, kitaip matyt neišeina. Kai šitaip nudažytas lėktuvas pirmą kartą leidosi Vilniuje, prie vieno lėktuvų stebėtojo, fotografavusio nusileidimą kažkur iš Liepkalnio, priėjo nežinia kokios tarnybos pareigūnai ir visas nuotraukas ištrynė.

O dabar kiek pozityviau, pažiūrėkime į kryptis, kuriomis Lietuvos turizmui reikia eiti.

Continue reading

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Filipinų krepšinio keistenybės ir ko Lietuvai iš jų reikia pasimokyti

Man patinka visokios įdomybės, keisti faktai ir įvairenybės. Savo straipsniuose aš vis bandau kažką įrodyti, bet šįkart aš to jau nebandysiu padaryti, panašiai kaip tas žmogelis iš laidos „24 valandos“. Tegul tai bus toks įrašas, kokių irgi stengsiuosi kartais vieną kitą įmesti – apie kažką, kas yra labai įdomu ir keista, bet ką toli gražu ne visi žino. Na, toks čekuoliškas stilius.

Kiekvieni lietuviški metai yra nužymėti tais pačiais donelaitiškais rūpesčiais, darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis: trigubomis tautinėmis šventėmis, sniegu balandžio 15 d., Eurovizija, dejavimu apie egzaminus ir stojimus, eilėmis prie kelto ir įvažiavimo į Palangą, grybų sezonu, krepšinio žiūrėjimu ir keiksmais (tik daugmaž kas trejus metus, laimėjus medalius – iš džiaugsmo). Po to dar būna  liūdnos Vėlinės, o po jų jau ir sniegas bei Kūčios, bet sustokime čia, nes dabar yra kaip tik that time of the year, kaip sako amerikonai, ir krepšinis yra tai, apie ką visi kalba. Taigi, ir aš kalbu.

Bet šįkart ne apie mūsų puikųjį lietuvišką krepšinį, o apie visai ką kito. Atsimenate tą istoriją, kai Dennisas Rodmanas* nuvažiavo į Šiaurės Korėją ir su Kim Jong Unu sugalvojo naujas krepšinio taisykles, maždaug penki taškai metant nuo vidurio aikštės ir pan.? Tai čia, žinokite, ne vienintelis keistas ir įdomus dalykas krepšinio pasaulyje.

Šitų žodžių neįmanoma ištarti be pigaus ištęsimo, kompensuojančio tingėjimą ar nemokėjimą susigalvoti normalų džinglą. Čia tik vienas iš dalykų, kuriuos visi padorūs jaunieji žurnalistai (taip, jūs, žinau, kad skaitote) turi išmokti iš Vido Mačiulio.  Kiti dalykai - kaip nepaisant visiškos nekompetencijos dešimtmečius išsilaikyti darbe, kaip suformuluoti interviu klausimus paliekant atsakovui tik atsakyti "taip" (maždaug "Tai turbūt, Arvydai, kai lipote ant pakylos Barselonoje ir matėte Lietuvos trispalvę šalia Amerikos vėliavos, labai virpėjo širdis?" "Na taip". "O tai kai teisėjai atėmė pergalę rungtynėse su Jugoslavija ir daužėte galvą į krepšio stovą, turbūt buvo apėmusi visiška neviltis?" "Na taip."), o kartais tiesiog imti ir pasirašyti nebūtus interviu pačiam, kaip pats gerbiamas žurnalistas ir prisipažino.

Šitų žodžių neįmanoma ištarti be pigaus ištęsimo, kompensuojančio tingėjimą ar nemokėjimą susigalvoti normalų džinglą. Čia tik vienas iš dalykų, kuriuos visi padorūs jaunieji žurnalistai (taip, jūs, žinau, kad skaitote) turi išmokti iš Vido Mačiulio. Kiti dalykai – kaip nepaisant visiškos nekompetencijos dešimtmečius išsilaikyti darbe, kaip suformuluoti interviu klausimus paliekant atsakovui tik atsakyti „taip“ (maždaug „Tai turbūt, Arvydai, kai lipote ant pakylos Barselonoje ir matėte Lietuvos trispalvę šalia Amerikos vėliavos, labai virpėjo širdis?“ „Na taip“. „O tai kai teisėjai atėmė pergalę rungtynėse su Jugoslavija ir daužėte galvą į krepšio stovą, turbūt buvo apėmusi visiška neviltis?“ „Na taip.“), o kartais tiesiog imti ir pasirašyti nebūtus interviu pačiam, kaip pats gerbiamas žurnalistas ir prisipažino.

Continue reading

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos