Donato Pociaus blogas.

Man labai patinka visuomenės mokslų teorijos, kurios nuostabiai gražiai apibūdina ir apibrėžia kasdienybę, kurias supratęs po to visą gyvenimą vaikštai kasdien, žiūri, taikai ir šypsaisi pats sau, nes pasaulis toks nuspėjamas.

Dabar aš jums pristatysiu vieną iš mano mėgstamiausių teorijų, kuri puikiai paaiškina, kaip žmonės elgiasi, kai prisidirba ir kai jiems reikia pasiaiškinti prieš kitus. Tai yra 1957-aisiais kriminologų David Matza ir Gresham Sykes sudėliota neutralizacijos teorija. Puiki teorija, tinkanti beveik visiems gyvenimo kontekstams. Taigi, apie ją.

—

Kartais žmonės ima ir pasielgia netinkamai. Netinkamai – reiškia, priešingai įstatymuose nustatytoms elgesio normoms* (nusikaltimas arba pažeidimas), religinėms normoms (nuodėmė) arba dar belenkokioms normoms (šiaip blogas poelgis). Normų yra daugybė visuose gyvenimo kontekstuose. Šeimoje yra normos – pvz. susitariama, kad tas, kuris pirmas baigia darbus, grįždamas namo užsuka į parduotuvę. Darbe yra normos – miegoti darbe yra legalu ir ne nuodėmė, bet (jeigu tai ne Japonija) nepriimtina. Prie stalo vienokios normos, akvaparke kitokios, SEL koncerte trečiokios, prie vairo ketvirtokios. Net panašiose situacijose normos gali būti visiškai skirtingos. „Forume“ ir „Multikino“ visi ėda popkornus saujomis, o „Skalvijoje“ tyliai ir gražiai sėdi, net bijok sukrebždėti per kokią lėtą kapsinčio vandens sceną suomiškame filme.  Gali drąsiai priiminėti pusę savo giminės į darbą, jeigu esi savo privačios įmonės vadovas, bet ne tada, jeigu esi mokesčių inspekcijos viršininkas.

Kai tų normų ir kontekstų yra tiek daug, tampa sunku susigaudyti visame šitame kokteilyje, ir anksčiau ar vėliau vienas ar kitas normas pažeidžiame. Kai tai išlenda į paviršių, iškart atsiranda kažkas (policininkas, viršininkas, šeimos narys, Konstitucinio Teismo pirmininkas), kas į mus duria pirštu ir sako:

– Tu! Ką čia prisidirbai!

Kai kurie žmonės tokiu atveju paima ir duoda taip pasakiusiam į snukį, bet tai ne išeitis, nes davimas į snukį irgi yra normos pažeidimas, ir gali baigtis dar liūdniau. Tad didžioji dauguma žmonių bando kažkaip pasiteisinti. Kas linksmiausia, jie tai daro labai panašiais būdais, kuriuos galima lengvai sudėlioti į lentynas.

Taigi, Matza ir Sykes sudėliojo penkias pagrindines neutralizacijos technikas, kurias yra labai smagu pastebėti visokiuose pasiteisinimuose. Nuostabiausia yra tai, kad šitos technikos yra tiek universalios, kad jos tinka ir sienas apipaišiusiam darželinukui, ir svetimą valstybę užiminėjančiam diktatoriui. Štai visos jos, su iliustracijomis. Kai kurios iliustracijos hipotetinės, kai kurios realios. Tikslių citatų irgi neieškojau, tad nepykite, jei pasisakymai iš tiesų buvo ne visai tokie. pasisakymų autorių nededu, rimti kentai supras.

1. Atsakomybės neigimas. Pats paprasčiausias, žemiausio lygio ir lengviausias neutralizacijos mechanizmas. Tiesiog – tai, ką jūs čia sakote, yra netiesa, ir viskas, aš esu arba aplinkybių auka, arba apskritai niekuo dėtas.

•  Aš neėmiau kyšio, baikit, kuom aš kaltas, kad man nematant į stalčių 10 000 eurų įkišo.
• Ne, jūs nesuprantate, aš padariau namų darbus, bet juos šuo sudraskė.
• Čia išvis yra ne televizorius, o kompiuterio monitorius, kurį aš naudoju darbui, rengiu prezentacijas. Aš ir federacijos kompiuterį namie laikau, ir dar daug ką, nes man to reikia darbui.
• Aš nekaltas, aplinka kalta.
• Baikit, jokių ten kareivių nėra. Ten vietinių savigynos būriai.
• Mes ten jokių kareivių tikrai nesiuntėme, tai jie patys per savo atostogas ten lankosi.

Ypač geri pavyzdžiai yra Andriaus Tapino, kuriam referendumiečiai ir prijaučiantys prirašė kažin kokių susidoroti žadančių komentarų, o dabar jis kartu su policija tuos komentatorius gaudo. Leisiu sau pacituoti: „Tai čia ne aš, čia sūnus, o jis Norvegijoje“, „tai čia mobilus internetas, tai čia bet kas galėjo parašyti nu“, „tai manęs net nebuvo toje vietoje, iš kur komentaras rašytas“. „Tai čia buvom davę įmonės kompiuterį pabandyti“.

2. Žalos neigimas. Kai jau nėra kaip išsisukti, kad kažką padarei, pirmas žingsnis yra sakyti, kad ogi čia visai ne normų pažeidimas, o viskas čia normaliai.

• Nu baikit, ką jau čia tas iš kasos dingęs 10 000 Lt, kai firma tokius milijonus čia varto.
• Tai čia matot, žmogus daug investavęs Lietuvoje, ir jis dabar kai jau yra Lietuvos pilietis, dar daugiau investuos, tai čia visiems naudinga.
• Kai manęs policininkas paklausė, ką turiu kelnėse, aš jam atsakiau: bybį ir kiaušus. Kaip vadinasi mediciniškai – užmiršau ir liaudiškai atsakiau. Pasakykit, man, ar čia nusikaltimas, kad aš policininkui atsakiau.
• Krymą juk Chruščiovas ukrainiečiams dovanų atidavė, tai  mes čia tik savo atgal pasiėmėm.

3. Aukos neigimas. Gal aš ir padariau, ir žala egzistuoja, bet taip aukai ir reikėjo, pati prisiprašė. Arba auka išvis neegzistuoja.

• Nu tai kas, kad aš į gėjų paradą paleidau kiaušinius, nėra čia ko eiti demonstruotis!
• Kaip Ukraina gali sakyti, kad mes į jų teritorinį vientisumą kėsinamės, jeigu ten ne Ukraina, o Luhansko ir Donecko respublikos, turime gerbti žmonių suverenitetą.
• O tai kaip jinai rengiasi, pati prašosi, kad kas nors ištratintų.
• Nu tai kam čia jau labai iš pirkėjų rūpi tos kainos eurais, vaikeli, čia tik jūs, valdininkai, išsigalvojate nesąmonių.
• Tai kad tas taksistas mane ratais vežiojo, tai aišku, kad aš iššokau ir pabėgau.

4. Kaltintojų kaltinimas. Aš gal ir kaltas, bet tu arba irgi savo laiku buvai kaltas, arba ir dabar esi kaltas, ir netgi dar kaltesnis. Viena iš šitos technikos variacijų yra gerai žinoma whataboutizmo vardu.

• Ji lindo lindo, pati po manim palindo. Kuom aš kaltas, kad ji pati užlipo.
• Kai tu pati buvai jauna, mama, tai irgi su bernais kas vakarą lakstydavai.
• Na taip, aš buvau neištikimas, bet prisiminkim, kad ir tu pati prieš 5 metus su kitu bučiavaisi.
• Kai aš atėjau į mero postą, miesto skola buvo 800 mln. Lt. Tai jūsų partijos draugai ir sukūrė tą milijardinę skolą, ne aš.
• O tai jūs pasižiūrėkit, čia fašistai banderovcai pravosektorininkai rusus žudo taigi!
• Mus NATO ir ES spaudžia į kampą, pažeidė tokius ir anokius susitarimus, veržiasi prie mūsų sienų, vykdo agresyvią politiką.
• Čia yra diskriminacija, pažeidžiamos žmogaus teisės, aš Lietuvoje kaltinamas, nes esu rusas.

5. Apeliavimas į aukštesnes vertybes. Yra toks daiktas, kaip bendražmogiškos vertybės, ir prasižengėlis supranta, kad tos vertybės turi savo hierarchiją. Jeigu pavyks parodyti, kad poelgis, pažeisdamas žemesnes vertybes, labai pasitarnavo aukštesnėms – valio.

• Tai jūs suprantat juk, kad aš su tokia alga vaikų išmaitinti negaliu, ką dar man daryti?
• Aš nepiktnaudžiavau tarnybiniu transportu, tik nuvežiau sergančią mamą į ligoninę.
• Taip, ta įmonė buvo atleista nuo 7 mln. litų mokesčių, bet jūs pasižiūrėkite, kiek džiaugsmo visiems, miestiečiai dabar džiaugiasi oranžiniais dviračiais.
• Taigi čempionatas ant nosies, nuplauks visas renginys, ar jūs šito norite su savo kaltinimais?
• Krymas taigi yra Rusijos lopšys, kaip Jeruzalė žydams.
• Nu tai aš suprantu, kad atėjau į darbą girtas, bet tai vakar buvo mano tėčio jubiliejus, supraskit irgi.

—

Va dabar kai žinote šitą teoriją, pabandykite pritaikyti ją kasdienybėje, analizuodami visokiu pasiteisinimus. Nerealiai smagu. Pasidarykite politikų pasiteisinimų bingo – kai žiūrėsite kokią ten laidą, kur kažkas kažką kaltina kažką pavogus, arba JT  Saugumo Tarybos posėdį Ukrainos klausimu, žymėkitės, kiek kartų kuri neutralizacijos technika išlįs. Net jeigu pasitaikys subarti vaiką dėl ko nors, galite bandyti tai atsekti. Tokie dalykai yra bendražmogiški.

Ir žinote ką? Jeigu jums patiems kada prireiks teisintis dėl kažko, drąsiai naudokite šitas technikas. Tos technikos, kaip ir žurnalistinės klišės ar televizijos tropai, yra tokios paplitusios todėl, kad veikia. Jeigu jau prisidirbote, geriau imtis visų šitų taktikų, ir apdurninti žmones, negu tylėti galvą nuleidus.

—

*Norma yra vienas iš dažniausiai neteisingai naudojamų** žodžių. Norma nereiškia to, kas „normalu“.  Norma yra elgesys, kurio tikimasi vienoje ar kitoje socialioje situacijoje. Jeigu kažkas jums kada nors pvz. sakys, kad dabar būti homoseksualiu yra tapę norma, tai žinokite, kad šitas žmogus yra dvigubai neteisus. Pirma, reiktų dar gerai paieškoti tokių žmonių, kurie sako, kad visi turėtų būti homoseksualūs ir ne kitaip. Būtent tai galėtume suprasti kaip normą. Antra, net jeigu tas žmogus pasitaiso, kad turėjo omenyje „normalumą“, ir tai nėra visai teisinga. Homoseksualumas nėra ir nebus normalu ta tikrąja, matematine prasme – t.y. jis neužims didžiosios normaliojo skirstinio dalies ir bus tik periferijoje. Todėl, kad taip jau yra biologiškai. O tai, ką kai kas vadina „norma“ ar „normalumu“, turėtume vadinti „socialiniu priimtinumu“. Norma (plačiojoje visuomenėje, ne griežtame gėjų klube) gali būti tik homoseksualų nediskriminavimas ir lygiateisiškumas, o ne homoseksualumas apskritai.

**Naudojamų, o ne vartojamų žodžių, nes žodžiai yra įrankiai, o įrankiai yra naudojami. Vartojama yra tai, kas gali būti suvartojama, t.y. pavartojus lieka mažiau negu buvo.