Donato Pociaus blogas.

Lietuvoje mažėja žmonių, ypač darbingo amžiaus.

Ot tai naujiena, ar ne? Emigracija gi. Paskutiniai išvykę išjunkite oro uoste šviesą ir panašiai.

Ne tik dėl to. Be to dar yra beprasmės mirtys, prisidedančios prie neigiamos natūraliojo prieaugio statistikos. Ypač tarp vyrų – tikėtinos gyvenimo trukmės skirtumai tarp lyčių Lietuvoje yra neįtikėtinai dideli. Moterys gyvena daugiau kaip 10 metų ilgiau negu vyrai. Tai yra pats didžiausias skirtumas visoje ES ir, mano manymu, turbūt svarbiausia lyčių lygybės problema mūsų šalyje, veikianti abi lytis vienodai baisiai – vieni tiesiog miršta anksti, kitos anksti lieka be gyvenimo partnerių ir dešimtmečius turi praleisti vienatvėje ir mažesnėje materialinėje gerovėje (nes gyventi dviese apsimoka labiau, tą daugybė ekonomistų ir sociologų seniai yra išaiškinę). Žinoma, Lietuvoje dauguma žmonių kaip ir visame pasaulyje miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų arba vėžio. Lietuvos vyrai yra smarkiai per mažai linkę tikrintis sveikatą, o pasitikrinę – keisti savo gyvenimo įpročius. Kaip tai pakeisti – atskira įdomi tema, gal kitam blogo įrašui.

Bet yra dar vienas dalykas, kuris lemia tuos paminėtus skirtumus tarp lyčių bei tarp Lietuvos ir senųjų ES šalių. Tai mirtys dėl išorinių priežasčių, ir visų pirma: a) savižudybės; b) žmogžudystės; c) žūtys eismo įvykiuose. Apie pirmuosius du dalykus gal kažkada irgi parašysiu, tačiau dabar norėčiau susitelkti į trečiąjį.

Eismo saugumas yra vienas iš tokių klausimų, kur kiekvienas turi savo nuomonę, ir dažniausiai skirtingą – kiti tokie klausimai yra vaikų auginimas, katės vs šunys, politika ir pan. Va, Liudvikas Andriulis dalinosi tekstu apie rytiečių vairavimo įpročius, kurį taikė ir Vilniui. Tokio lygio stūmimo dar reiktų paieškoti, paskaitykite būtinai vien dėl meninės vertės ir meistriškumo. Tuo tarpu Andrius Užkalnis, kuris šiaip jau su Andriuliu vienodai galvoja kokiais 95% atvejų, parašė visiškai priešingai – mat jis jau nebebijo, kaip jaunystėje, vairuoti Vilniuje, ir dargi mano, kad parkuotis žmonės pas mus normaliai pradėjo. Kurgi čia tiesa? Turbūt kaip dažniausiai tokiais atvejais būna – per vidurį. Pažiūrėkime giliau, į realius įrodymus ir statistiką.

Taigi va, bendrame ES kontekste mes tikrai vis dar esame išprotėję džigitai. Štai duomenys iš Eurostat, iš karto prie esmės apie žūtis, nemuilinant apie smulkmenas:

Taip, atrodome ne kažin kaip. Kažkiek viso šito galbūt galėtume nurašyti gamtinėms sąlygoms, na žinote, žiema, slidūs keliai, labai daug tamsių valandų normaliomis žmonių funkcionavimo valandomis. Ir galbūt būtume visai teisūs, jeigu Švedija su tokiomis pačiomis ir dar blogesnėmis sąlygomis nebūtų saugiausia ES valstybė. Čia kažkiek panašu ir į tai, kad viso pasaulio aviacijos darbuotojai į Helsinkio oro uostą keliauja mokytis, kaip dorotis su žiemos oro sąlygomis – pūgomis, apledėjimais ir kitais smagumais. Kai turi objektyviai blogas sąlygas, tai turi tapti ne pasiteisinimu, o paskata viską taip gerai ir tobulai sutvarkyti, kad aplenktum ir tuos su geresnėmis sąlygomis. Juolab, kad ir apskritai eismo nesaugumas tamsiuoju ir šaltuoju metų laiku šiaip jau yra visiškas mitas. Žiemą ir pavasarį eismo įvykių ir žuvusiųjų Lietuvoje yra trečdaliu mažiau negu vasarą ir rudenį. Taigi, toli gražu ne gamta, o žmonių elgesys čia yra kaltas.

Na, bendrą statistiką pažiūrėjome, o tai kaip visgi su tais lyčių skirtumais? Visų pirma, vyrai apskritai dėl bet kokių išorinių priežasčių žūsta tris kartus dažniau negu moterys – 2013 m. buvo 13,5% prieš 4,3%. Pasirodo, dėl kraujotakos ligų mirštančių vyrų netgi gerokai mažesnis procentas negu moterų, nes jie paprasčiausiai net nesulaukia to amžiaus, kai tokios ligos pradeda gadinti sveikatą. Taip, būtent išorinės mirties priežastys labiausiai kerta per tą tikėtinos gyvenimo trukmės statistiką, nes ligos griebia vyresnius, o užsimušti, dažniausiai prisigėrus (arba būti užmuštam prisigėrus, arba sušalti prisigėrus, arba paskęsti prisigėrus, arba prisigėrus rūkyti lovoje ir užsidegti, miške paspringti skrandžio turiniu ir būti atrastam per „Darom“, nukristi nuo keturračio į griovį ir t.t.) galima bet kuriame amžiuje. Tačiau nuklydome į šoną, pažiūrėkime geriau Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenis apie žūtis keliuose pagal lytį:

Vyrų gerokai daugiau, visiškai atitinka tą trijų kartų bendrų žūčių proporciją. Pirmas dalykas, kuris galėtų šauti į galvą – kad vairuojančių vyrų vis dar yra gerokai daugiau negu moterų, ir tame gal ir būtų dalis tiesos. Bet yra ir įdomesnė statistikos pusė – sužeistųjų taigi tarp vyrų ir moterų yra labai panašiai, tik žuvusiųjų skirtumai dideli. Kas vyksta?

Neimkime visokių kraštutinių atvejų, bet šiaip logiškai pamąstykime, kuo vidutiniškai turėtų skirtis sužeidimas nuo žūties? Greičiausiai, šiaip jau paėmus, užsimušti įmanoma, kai smūgis yra ypač stiprus arba pakartotinis. Spėčiau, kad tos žūtys atsiranda dėl nuolat vyrų pasirenkamo didesnio greičio, kuris lemia didesnį pirmąjį smūgį susidūrimo metu, didesnę vertimosi tikimybę (taigi, ir pakartotinius smūgius), trumpesnį reakcijos laiką, ilgesnį stabdymo kelią, kas vėl veda prie stipresnių smūgių. Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir saugos diržai, kurie gali apskritai lemti skirtumą tarp smūgio buvimo ir nebuvimo.

Bet vis tiek kažkas čia dar ne iki galo matosi. Žmonės juk dažnai važiuoja ne vieni, vyrai būna automobiliuose kartu su moterimis. Kaip tada išaiškinti tokią statistiką? Aš turiu vieną teoriją, bet ją sunku patvirtinti faktais, yra tik taip vadinamas anecdotal evidence, arba atsitiktiniai duomenys. Manau, kad vien dėl moters buvimo transporto priemonėje vairuotojai vyrai dažnai vairuoja atsargiau. Tas moters buvimas gali veikti vairuotoją vyrą sąmoningai – nes moteris gali perspėti, kai prie vairo daromi nesaugūs veiksmai, ir vyras geruoju ar bloguoju dažnai paklūsta. Moteris gali, pavyzdžiui, įkalbėti vyrą net ir visai nesėsti prie vairo, kai jis apsvaigęs. Ir pasąmoningai – vairuotojas vyras pats gali nejučia elgtis saugiau, kai šalia yra moterų, už kurių saugumą jis atsakingas.

Turint omenyje, kad daugiau kaip pusė žuvusiųjų būna pėstieji, tai ir vyrų elgesys gatvėje turėtų būti kažkoks kitoks. Greičiausiai, visų pirma, jie daugiau vaikšto tamsiu paros metu (moterys nesijaučia saugiai tamsoje dėl visai kitų priežasčių negu galimybė būti nutrenktai automobilio). Dar, spėju, vyrai dažniau vaikšto girti, mažiau nešioja atšvaitus, labiau mėgsta kirsti gatvę ne per perėją.

Iš kur visa tai ateina, kodėl taip yra? Mano manymu, vienas iš svarbiausių realiai egzistuojančių skirtumų tarp lyčių yra empatija, arba sugebėjimas įsijausti į kito žmogaus situaciją ir jausmus. Feministės ir feministai, nepykite ant manęs smarkiai, aš nieko neabsoliutinu, yra empatiškų vyrų ir neempatiškų moterų, bet ir moksliniai tyrimai, ir elementariausi Mythbusters tai tikrino ir tuos skirtumus tarp gebėjimo suvokti kitų jausmus bendroje populiacijoje rado. Čia yra ir bent jau dalis priežasties, kodėl slaugos personalas yra taip dominuojamas moterų.  Šito skirtumo priežastys yra kompleksinės. Viena teorija yra, kad tai atsirado evoliuciškai, visi girdėjome istorijas apie tai, kad moterys akmens amžiuje prižiūrėdavo vaikus ir senelius, o vyrai eidavo medžioti ir ginti urvo nuo priešų.  Empatijos skirtumai tarp lyčių išryškėja vaikams bręstant, tad greičiausiai testosteronas sukelia agresyvų ir empatijos stokojantį elgesį. Tačiau tai tik dalis istorijos. Kita dalis yra ne biologinė, o socialinė. Socialinės normos, perduodamos per draugų ir bendraamžių spaudimą (peer pressure), mediją ir netgi švietimo institucijas yra labai svarbu. Jeigu bendrame diskurse plaukioja samprata, kad nesaugiai vairuoti yra kieta, tai skatina taip elgtis kur kas labiau negu plika biologija.

Na, o dabar linksmesnė dalis. Paskaičius lietuvišką mediją, atrodo, kad tikrai viskas tamsu ir blogai, žmonės traiškomi jau perėjose, vairuotojai nieko nebepaiso. Bet ar tikrai?

Ne, toli gražu ne. Tie 300 žmonių per metus nėra taip ir daug. Be to, Užkalnis irgi teisus, vairavimas Lietuvoje labai stipriai pasikeitė. Pažiūrėkime į statistiką, kurią pateikia Lietuvos automobilių kelių direkcija:

Pažiūrėkite, šitie skaičiai yra įspūdingi. Tūkstančiui automobilių dabar tenka šešis su puse karto mažiau eismo įvykių ir 12 kartų mažiau žuvusiųjų negu 1980-aisiais. Nepaisant to, kad yra žymiai daugiau automobilių negu sovietmečiu (užgrūsti kiemai bus mano liudininkai), įvykių netgi absoliučiais skaičiais dvigubai, o žuvusiųjų daugiau kaip trigubai mažiau.

Kodėl žuvusiųjų sumažėjo labiau negu eismo įvykių? Ogi todėl, kad automobiliai nuolat tapdavo vis saugesni ir saugesni. Sovietiniai chlamai buvo visiškai nesaugūs, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios visų sovietinių gaminių dizainas buvo šlykštus, o efektyvumas siaubingas. Tie gaminiai nebuvo skirti parduoti pirkėjams konkurencinėje kovoje su kitais gamintojais. Todėl, kad ir kokie tie automobiliai buvo, žmonės jais naudojosi, nes nieko geresnio niekas nesiūlė. Netgi patys pirmieji vakarietiški automobiliai, kurie pradėjo atsirasti Lietuvoje, jau buvo gerokai saugesni. O tada pradėjo atsirasti ir oro pagalvės, ir ABS, ir perspėjimai apie slidų kelią, ir neužsegtų diržų pypsiukai, ir visa kita. Dabar nauji automobiliai yra jau tikrai labai saugūs, saugumas yra nuolatinis milijonų inžinierių visame pasaulyje prioritetas, ir progresas ten yra milžiniškas. Tingiu net vardinti viską, ko ten prigalvota – iki tokių dalykų, kaip vairuotojų perspėjimai, ar užpakaliu išsukinėjant iš parkavimo vietos neatvažiuoja automobilis – kas ilgus dešimtmečius būdavo keleivių prerogatyva.

Bet ir tai dar ne viskas. Palyginus netgi su visiškai nesenais laikais, 2003-2007 metais, Lietuvoje 2009-2013 m. laikotarpiu ir įvykių, ir žūčių skaičius krito 2-3 kartus. Kas gi nutiko nuo tų 2007-ųjų metų?

Visų pirma, infrastruktūra. Reikia prisiminti, kad kaip tik 2007-2013 m. programavimo laikotarpiu normaliai įsivažiavo ES paramos projektai, ir kad daugybė pinigų buvo sukišta į kelius. Ir tas matosi. Kiek galite išvardinti žiedų, atsiradusių ten, kur jų nebuvo? Žiedas yra nuostabaus gerumo išradimas. Jis daro sankryžas gerokai pralaidesnes (patikrinta Mythbusters), bei padaro taip, kad ir norėdamas nepralėksi per sankryžą dideliu greičiu nesidairydamas. Saugumo salelės, gulintys policininkai mesteliuose, ryškiai šviečiantys kelio ženklai, garsinės juostos greitkeliuose, visokios lemputės prieš perėjas ir pan. Kiekvienas toks dalykas atskirai gal nieko ypatingo ir nepadaro, bet sudėjus jų visų poveikį kartu, rezultatai įspūdingi.

Antra, socialinės akcijos. „Stop karui keliuose“ buvo turbūt sėkmingiausia visų laikų socialinės reklamos kampanija Lietuvoje. Visi matė tas žiaurias ir nieko neužglaistančias reklamas su mergaitės batukais ant kapoto. Panašios reklamos ir vėl prasidėjo – gyvenimas ne filmas, neatsuksi, ar panašiai. Netgi tokie dalykai, kaip „kelių erelių“ pervadinimas į „kelių gaidelius“ medijoje turi didesnį poveikį negu pagalvotumėte. Visi tokie pasąmoningi dalykai kerta per smegenis ir veikia mūsų mąstymą mums patiems nesuprantant.

Trečia, ir tai yra labai svarbu, bausmių neišvengiamumas. Čia yra sena kriminologinė tiesa – bausmės dydis tik truputį svarbu, bet daug svarbiau yra jos neišvengiamumas. Ir čia taip pat situacija smarkiai pagerėjo. Korupcija gal kartais ir kiek strigdama, bet stabiliai nyksta, išsipirkti prisidirbus nebe taip ir lengvai pasiseka, ir svarbiausia – bent kokį kartą per savaitę eina pranešimai, kaip kažkas bandė išsipirkti ir nepavyko. Tas sukelia žiaurią baimę norintiems pažeidinėti taisykles – pasirodo, kyšis gali ir nebepadėti. Automatiniai greičio matuokliai ir į eismą įsimaišantys policijos automobiliai be skiriamųjų ženklų, dažnesni reidai irgi padeda.

Taigi – mūsų pasiekimai įspūdingi, bet dar tikrai yra kur tobulėti. Karas keliuose dar nelaimėtas, bet priešo armiją jau įspraudėme į kampą, iš kurio ji nebeišsikapstys, jeigu neapsileisime.

Na, ir va dabar, kaip geroje ataskaitoje, mano rekomendacijos, ką daryti toliau, kad pasivytume likusią ES pagal eismo saugumą:

1. Pritaikyti socialines kampanijas būtent vyrams, nes jie yra rizikos grupė. Ypač taikytis ten, kur lankosi būtent „mačos“, pilni testosterono ir dalyvaujantys nesaugaus eismo diskursuose – koviniai filmai, treniruočių salės, lenktynės, tam tikri gerai žinomi barai ir klubai. Tie žmonės turi turėti gilų suvokimą, kad jų pačių ir artimųjų gyvenimas yra svarbiau negu pasidraskymas su automobiliu. Ar įmanoma tai padaryti? Aišku, kad būtų sunku, bet net ir nedidelis progresas gali prisidėti prie bendro rezultato. Svarbu suprasti, kas yra tų žmonių role models – ir tie role models turi kalbėti apie eismo saugumą.

2. Vairavimo instruktoriai turi ypatingą dėmesį skirti vaikinų, ypač tų, kurie ateina jau gerai mokėdami vairuoti, švietimui. Jeigu žmogus ateina į „pravažiavimus“ dėl vaizdo, nes viską ir taip moka – važinėjant reikia klausti, ar jis jau važinėjo be teisių, jeigu taip – nebarant pabandyti pakeisti jo mąstymą apie pažeidimus, paauklėti, nuolat kalbėti, kaip reikia tvarkingai važinėti ir kodėl tai svarbu. Ir tiems, kurie atėjo nevažinėję, reikia pasakoti.

3. Socialinės kampanijos turi toliau būti šokiruojančios, o taip pat – pagrįstos realiomis istorijomis. „Gyvenimas – ne filmas“ yra gerai, tokie dalykai pas mus Lietuvoje suveikia. Bet reikia daugiau. Reikia asmeninių istorijų. Šitą gerai žino bankų ir draudimo paslaugų vadybininkai, bandantys iškišti klientams visokius draudimus. Jie pasakoja, kaip jų klientai netenka darbo, suserga, netgi numiršta. Visiškai realiai, su visomis detalėmis, nes tai padeda parduoti. Tai ir čia darykime taip pat. Paimkime dvi puses – aukas ir pažeidėjus. Turi būti reklaminės istorijos apie tai, kaip artimieji atsiliepia apie žuvusį žmogų. Turi būti sunkiai sužaloto žmogaus, tarkime neįgaliojo vežimėlyje, pasakojimas. Turi būti žmogaus, atsisėdusio į kalėjimą už vairuojant išgėrus užmuštus žmones, atgailos istorija su visomis ašaromis.

4. Automobilių parko naujinimas. Iš top 10 saugiausių ES valstybių vienintelė Slovakija yra ne iš pačių turtingiausių ES valstybių. Galime nuspėti, kad žmonių galimybės įsigyti naujus ir saugius automobilius lemia ir bendrą eismo saugumą. Mes dar turbūt ilgai nebūsime tarp turtingiausiųjų, bet ir be to galime padaryti pažangą.  Valstybės remiamos automobilių parko naujinimo schemos yra gerai žinomos pasaulyje. Pvz. atiduodi seną automobilį, gauni lengvatinę paskolą arba valstybės suteikiamą nuolaidą (pvz. per pajamų mokesčio lengvatas, kaip seniau buvo su kompiuteriais) pirkti naujam. Po 2009 metais įvykdytos programos JAV buvo pasiektas rekordinis eismo saugumas. Tą reikia daryti labai kryptingai. Giliai išanalizuoti statistiką, kokios automobilių markės yra pačios avaringiausios, kokios yra pačios nesaugiausios vairuotojui ir keleiviams, ir dažniausiai pasitaikančios keliuose, ir būtent jas supirkinėti. Reikia dar įkalti sąlygas, kad liaudis nesukčiautų – automobilis turi priklausyti vienam savininkui bent 3 metus iki schemos pradžios, ir būti važinėjamas – techninė apžiūra turi būti nepasibaigusi.

5. Toliau didinti eismo dalyvių sąmoningumą. Vairuotojai turi niekada nepykti ir nepypsinti žmonėms, kurie vairuoja perdėm atsargiai ir lėtai, ir tai taip pat turi būti socialinių kampanijų dalis. OK, gal jie ir nėra patys geriausi vairuotojai, bet  jeigu jau jie yra gatvėje, tai jiems buvo leista tai padaryti, ir ne jūs tą leidimą išduodate, o žmonės, kompetentingi spręsti, kas moka važiuoti ir kas ne. Jeigu tie žmonės važiuoja žinodami savo galimybes, tegul jie tai daro. Taip kur kas geriau negu tas galimybes viršyti, ką jūs bandote priversti žmones padaryti. Atšvaitai ir liemenės plinta labai sėkmingai, bet tai turi tapti tiesiog visiškai į kraują įaugusiu dalyku. Lietuva išgalėjo į kiekvienų namų pašto dėžutę įmesti bukletą apie euro įvedimą. Argi nesugebėtų įmesti po keletą atšvaitų? Ir tai kartoti kiekvieną rudenį?

6. Nebijoti skųsti pažeidėjus ir skatinti jų skundimą. Policininkai ne superherojai, visur visada būti ir servinti džastisą negali. Vienas iš dalykų, užsilikusių nuo tų baisių laikų, kai Lietuvos visuomenė buvo užguita ir visko bijanti, yra baimė paskųsti žmogų, kuris nusikalsta. Anais laikais tai dažniausiai buvo visiškai normalus ir netgi sveikintinas dalykas. Na, pažįstamas prisivogė tualetinio popieriaus iš cecho – negi dabar skųsi. Visi taip daro, tualetinis popierius yra deficitas, kitu būdu jo sunku gauti, nes rinkos nėra, gaminama pagal iš lempos sugalvotas kvotas ir niekas nusipirkti normaliai nepasiūlo. Be to, kam skųsti, jeigu tu pats kaip tik turi mandarinų ir norėsi išsimainyti į tą popierių. Arba dar geriau – kažkas pasakė kažkokį anekdotą apie valdžią, ar šiaip paniekino kokį nors ten kabantį Leniną. Gal durnas būtum skųsti tokį dalyką, kad paskui vargšą žmogų išvežtų į požemį? Kam reikia to?

Deja, bet kai kuriuos dalykus skųsti yra būtina.  Kai žinosi, kad bet kada atsisėdus prie vairo girtam tau bus chana, nebesisėsi prie vairo. Bet jeigu blogis vyksta ten, kur tu esi, skambink 112, ir būsi padaręs labai gerą darbą. Taip ir mums nutiko praeitą vasarą, važiuojant nuo ežerų Molėtų plentu. Važiuojame, o priekyje kažkoks veikėjas važiuoja siūbuodamas iš kairės į dešinę. Kokius 10 km pasivilkome jam iš paskos, nei aplenksi tokio, nei ką, nes baisu. Na, kurį laiką šiaip pasipiktinome, o po to sukaupiau drąsą ir paskambinau 112. Nupasakojau daugmaž vietą, kurioje esame, padiktavau valstybinį numerį, operatorė pasitikslino pažeidėjo automobilio spalvą ir markę, ir pasakė, kad kaip tik netoliese yra ekipažas ir kad bandys pažeidėją rasti. Kažkaip visgi aplenkėme tą automobilį, pradėjome ramiai važiuoti, ir už kelių kilometrų matome, kaip policijos automobilis išsuka iš šalutinio keliuko į plentą.

Geras jausmas, žinokite. Kas ten žino, gal kieno nors sveikatą, gyvybę ar bent jau turtą išgelbėjome. Ką daryti, kad to būtų daugiau? Nagi skatinti žmones skųsti. Vėlgi reikalingos socialinės reklamos, kad tokie dalykai gali išgelbėti gyvybes. Bet kodėl nepabandžius dar radikaliau pasielgti? Padarykime girtus ir greitį viršijančius vairuotojus wanted, su kažkokiu paskatinimu jų raportuotojams. Pranešei policijai apie pažeidėją, ir jeigu viskas pasitvirtina ir jis yra nubaudžiamas, tu gauni kokių 30 eurų premiją. Viskas anonimiškai, gražiai. Ot būtų smagu, ką?

7. Daugiau važinėti viešuoju transportu – autobusais, traukiniais. Čia išeina tarsi toks užburtas ratas –  viešuoju transportu daug žmonių nevažinėja vien dėl to, kad jo yra per mažai, o jo yra per mažai todėl, kad žmonės nevažinėja. Aišku, čia irgi reikia pertvarkų. Apie miestų, ypač Vilniaus, viešąjį transportą diskusijų jau buvo ir dar bus daugybė, bet tai tik viena problemos pusė. Kita pusė – tarpmiestinis transportas. Šiaip jau autobusų ir traukinių paslaugos Lietuvoje yra visai neblogos, bet žmonės vis tiek dažnai renkasi važiuoti automobiliu. Taigi, reikia pasiūlyti kažką tikrai ypatingo, kad žmonės rinktųsi viešąjį transportą. Jis turi būti ne tik pigesnis už važiavimą automobiliu, bet ir patogesnis. Reikia sutikti, kad bent jau Lietuvos Geležinkeliai pastaraisiais metais po truputį pradėjo eiti ta kryptimi. Jie sugebėjo pasiūlyti kelionių į Kauną, Šiaulius ir Klaipėdą, kurios visiškai realiai trunka trumpiau negu važiavimas automobiliu. Kai kuriuose vagonuose kelionė dar yra ir žymiai patogesnė negu automobilyje. Tačiau trūksta reklamos, kad taip iš tiesų yra, ir trūksta dar vieno elementaraus dalyko – bilietų pardavimo kanalų. Prekyba internetu buvo žadėta 2014-ųjų viduryje, bet vis dar neveikia; stotyse, net Vilniuje, nėra bilietų pardavimo automatų, visko reikia prašyti kasoje; miestų centruose (ne prie stoties) nėra galimybės tuos bilietus nusipirkti. Visi geri norai baigiasi tuo, kad stotyje reikia būti pusvalandį prieš kelionę, ir visas jos greitis kažkur dingsta. Ir dar, lygiai kaip ir lėktuvuose, labai svarbu yra dažnis ir tvarkaraščiai – trys maži traukiniai į Klaipėdą penktadienį skirtingu laiku po darbo yra geriau negu vienas ilgas, nes tikrai ne visi gali spėti atsidurti iš darbo traukinyje 17:40. Arba traukinys į Šiaulius, vietoje atsiduriantis per dvi valandas (!) – kodėl jis važiuoja 11:30, o ne taip pat po darbo? Žodžiu, čia irgi reikia dirbti. Autobusams irgi yra kur tobulėti – nors ten dažniausiai įsigyti bilietą internetu nėra problemų, jie yra tiesiog tragiškai nepatogūs, vietos ten mažai, tualetai užrakinti, kondicionieriai neveikia, jokių papildomų paslaugų nėra. Žmonės į autobusus persėstų, jeigu visi autobusų įmonių vadovai apsilankytų Lux Express kelionėje į Taliną per Rygą ir pamatytų, koks puikus gali būti servisas.